lt

Naujienlaiškis

Naujausia prekė paramos krautuvėlėje




Pereiti į paramos krautuvėlę >

SOS akimirkos

SOS akimirkos
Daugiau nuotraukų

Paaukoti per

Kiti būdai paremti

   

Facebook

 
Iš viso: 741916
Šiandien: + 11052
Naudotojo vardas:

Slaptažodis:


Prisijungti

Pamiršote slaptažodį?
Registruotis

Beglobiai gyvūnai Lietuvoje

Namuose laikomų ir benamių gyvūnų gerovės apsauga Lietuvoje nėra pakankama ir efektyvi. Tokią situaciją lemia daug tarpusavyje susijusių priežasčių ir nei vienos negalima įvardinti kaip esminės. Visų pirma, didėja benamių gyvūnų skaičius. Šį skaičių didina gatvėje besiveisiantys benamiai gyvūnai, jį papildo ir savininkų į gatvę išmetami naminiai gyvūnai. Analizuojant tik statistinius rodiklius, kaip problema įvardijamas nekontroliuojamas benamių gyvūnų skaičius. Tačiau šis skaičius yra tik padarinys, kurį lemia neefektyvi apsaugos sistema. Kiekvienas išmestas gyvūnas reiškia, kad jo savininkas padarė pažeidimą. Gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo įstatyme nustatyta, kad „gyvūną padaryti benamiu draudžiama“. Tačiau tokie pažeidimai dažniausiai nėra nustatomi. Gyvūnai nėra registruoti, neaiškus savininkas. Todėl praktiškai nėra įmanoma nustatyti, kam priklauso gyvūnas ir kas padarė pažeidimą. Didžioji visuomenės dalis tokį elgesį vertina kaip normalų ir neinformuoja institucijų apie tokio tipo pažeidimus. Teisės aktuose nustatyti reikalavimai negarantuoja, kad toks elgesys bus neigiamai vertinamas ir visuomenėje. Todėl norint išspręsti šią problemą, reikia vykdyti švietėjiškas programas. Šios programos turėtų apimti kompleksines priemones, kuriomis būtų siekiama pakeisti žmonių požiūrį į tai, kas laikoma tinkamu ar netinkamu elgesiu su gyvūnais. Pavyzdžiui, daug žmonių normaliu dalyku laiko tai, kad gyvūnui atsivedus palikuonių, jie yra sunaikinami, tačiau kastraciją ar sterilizaciją įvardija kaip neigiamą, nenatūralų ir gyvūną žalojantį veiksmą. Šią situaciją šeimose stebintys vaikai užaugę tokį gyvūnų skaičiaus mažinimo būdą laiko normaliu ir jį taiko patys. Šeima, mokykla ir visuomenė turi suvokti, kad yra atsakingos už tai, kaip asmuo suvokia gyvūną – kaip daiktą ar jaučiančią būtybę. Auklėjimas, mokyklų programos turėtų skatinti tinkamą elgesį su gyvūnu.

Didžiulę įtaką daro ir žiniasklaidos poveikis. Lietuvoje pastaruoju metu ypač padaugėjo žiauraus elgesio su gyvūnais atvejų. Kadangi nėra duomenų, kuriais remiantis būtų įmanoma palyginti tokių atvejų skaičiaus kitimą, nėra įmanoma nustatyti, ar padaugėjo pačių atvejų, ar tiesiog apie juos dažniau pranešama. Bet būtent iš tokių pranešimų visuomenė suvokia, kad toks elgesys nėra toleruotinas. Asmenys praneša ne tik apie kankinimo ar žiauraus elgesio atvejus, bet ir apie netinkamo numarinimo, laikymo ar kitokius pažeidimus. Todėl įvairių gyvūnų gerovės apsaugos pažeidimų išviešinimas visuomenėje yra vertintinas kaip tam tikra apie neleistiną elgesį informuojanti programa. Tai atkreipia žmonių dėmesį ir skatina atitinkamų institucijų informavimą apie daromus ar padarytus pažeidimus. Būtent naudojantis žiniasklaidos priemonėmis galima ne tik formuoti supratimą apie netinkamą elgesį, bet ir vykdyti švietėjiškas programas, skatinančias rūpintis namuose laikomų ir benamių gyvūnų gerovės apsauga. Tačiau tokių programų vykdymas reikalauja didelių finansinių investicijų. Išanalizavus Lietuvos situaciją matyti, jog tokias programas vykdo tik savanoriškais pagrindais veikiančios organizacijos. Leidžia lankstinukus, plakatus, organizuoja projektus, rašo straipsnius. Reikia pastebėti, kad daugėja informacinių leidinių, kuriuose atsirado nuolat veikiančios skiltys, teikiančios informaciją apie gyvūnus, jų istorijas, pagalbos prašymus. Tai teigiamai vertintinas reiškinys, kuris susilaukia daug visuomenės susidomėjimo ir skatina naminių ir benamių gyvūnų gerovės apsaugą.

Teisės aktuose nustatyta daug gyvūnų gerovės apsaugos reikalavimų, tačiau dažnai šie reikalavimai nėra įgyvendinami. Kaip minėta, tokios situacijos susidarymą įtakoja visuomenės požiūris į leistiną elgesį su gyvūnais. Tačiau šis požiūris darytų mažesnį poveikį, jei atsakingų institucijų sistema veiktų efektyviai. Iš daugelio spaudoje pasirodžiusių pranešimų galima daryti išvadą, jog pareigūnų požiūris taip pat lemia žemesnį gyvūnų gerovės apsaugos lygį. Pareigūnai atsisako pradėti ikiteisminį tyrimą arba skiria pačias mažiausias sankcijas, kai akivaizdu, jog jos turėtų būti didesnės. Dažni atvejai, kai pažeidimą įvykdžius savininkui, pareigūnai tai laiko normaliu elgesiu ir nesiima jokių veiksmų. Ir tik tada, kai apie pažeidimą pranešama viešai, toks įvykis susilaukia pareigūnų dėmesio. Tačiau turėtų būti priešingai, nes pareigūnai yra tie asmenys, kurie turi užtikrinti nustatytų teisės aktų reikalavimų laikymąsi. Todėl institucijos turi imtis visų įmanomų priemonių tam, kad pareigūnai vykdytų jiems nustatytas pareigas ir tokiu būdu didintų naminių ir benamių gyvūnų gerovės apsaugą.

Kaip galimą gyvūnų gerovės apsaugos didinimo būdą galima įvardinti ir bausmių už šios srities pažeidimus griežtinimą. Nors seniai įrodyta, jog didesnė bausmė nuo pažeidimo nesulaiko, tačiau būtina keisti sistemą, kai už turto vagystę yra numatoma trigubai didesnė bausmė nei už tyčia sukeltą gyvūno žūtį ar suluošinimą. Teigiamą efektą galima būtų pasiekti ir padidinus pinigines sankcijas. Tačiau dar svarbiau už tokių bausmių sugriežtinimą yra atsakomybės už pažeidimą neišvengiamumas. Kaip minėta anksčiau, tai galima padaryti visuomenės ir institucijų pastangomis. Vis didesnė visuomenės dalis neigiamai reaguoja į gyvūnų gerovės apsaugos pažeidimus, aktyviai dalyvauja svarstymuose dėl apsaugos didinimo. Daug žinomų visuomenės veikėjų skatina atsakingą rūpinimąsi gyvūnais, politikai svarsto įvairius gyvūnų gerovės apsaugos didinimo klausimus, teikia projektus. 

Sprendimas: The site runs on the 1C-Bitrix       Dizainas: DESS