Pirmosios dienos (Atila)

2012 vasario 7 d.

Jei kas primena kačiukę Atilą, gali pasižiūrėti, į kokią katę ji per tuos metus su uodegyte išaugo:




Ūsai visiškai atiliški:)) Gyvena panelė labai gerai, neseniai sterilizuota, šeimininkas rašo: "Puikiai sutariam ir šiaip pats mieliausias katinas kokį yra tekę sutikti. Labai nemėgsta būti viena, tai visuomet šalia būna ir net miega kartu lovoje, o kai sėdžiu prie kompiuterio, tai sulankstau adialą ir guli iki kol einu miegot."

Tai jau tikrai - prižiūrėta, mylima ir lepinama:)
Tiek žinių iš pūkuotukės namų.

2010 m. Gruodžio 23 d. įrašas:

Žinios iš naujų namų, gal šeimininkas nepyks, kad transliuoju:)

"vakar buvo truputį išsigandus, bet labiau pasikeitusios aplinkos, o ne mūsų, nes paėmus ant rankų ir pasiguldžius šalia iškart prisispaudė prie šono ir niekur nebėgo :) Parodžiau jai tualetą, maistą, bet nebuvo nusiteikus tam... Tačiau ryte radau ištuštintą guliašo dubenėlį ir porą kartų aplankytų tualetą, tai reikia pasidžiaugti, kad naktį išdrąsėjo ir pati pasirūpino savimi :) P.S Naktį miegojome šalia :D Dabar jau visai išdrąsėjo ir jau tyrinėja namus ;)"

Sėkmės Atilai ir jos naujiems namams!:) Manau, dienoraščiui daugmaž ir laikas baigtis... Bet gal prasidės koks nors naujas?..

Gruodžio 22 d.:
Katytė Atila, gruodžio 1 d. paimta laikinai globai iš "SOS-gyvūnų" prieglaudos, šįvakar iškeliavo pratintis prie naujų namų. Tikėkimės, viskas bus gerai:) Šeimininkas, Mindaugas L., turi ryt ar artimiausiom dienom užeiti į "Ozo" pievelę pasirašyti dovanojimo akto, prašau budinčių savanorių dėmesio...

Kai tik gausiu nuotraukų iš naujų namų, pasidalinsiu; ačiū visiems, padėjusiems patarimais ir palaikiusiems:).

Gruodžio 19 d. įrašas:

Čia Atila ne tyko, tik ruošiasi snausti...




Gruodžio 16 d. įrašas:

Atila atrado, kad galima gaudyti ne vien savo dar trumpą uodegikę, bet ir ilgas, minkštas, judrias kitų uodegas...



Gerai, kad kolegos katinai kantrūs ir nepaisant netikėtų užpuolimų iš už stalo kojų ir staktų, priima pasišildyti:



...arba pažaisti:



Žinot, kaip žmonės mėgsta sakyti - televizija storina. Tai va, fotoaparatas irgi storina, katinus. Vis galvoju, kad reikia degtukų dėžutę šalia pastatyti:). Nes, žinoma, Atila priaugo svorio, bet vis dar yra smulki ir lengva, o štai nuotraukose jau visas kačiokas;).



Šiaip be žaidimų mėgstamiausias jos užsiėmimas yra ėsti. Prisibadavo vaikystėj, matyt, tad dabar bando atsigriebti. Oho, net dičkius nustumia nuo jų indelių, - kovinis minikatinas!:D Tada tenka įsikišti žmonėms, nes vis dėlto teisybė turi būti - jei pirmas suėdei savo porciją, nereiškia, kad gali atiminėti kito! Žodžiu, katytė su charakteriu, bet nėra įkyruolė, palaikai rankose, kol kiti paėda, ji paspurda, bet nespiegia pasipiktinusi ir, tuo labiau, nesidrasko. Bet labai greitai suprato, kad būtent šaldytuvas yra ta gėrybių skrynia, iš kur atkeliauja maistas, ir kaskart atkakliai tikisi, kad jam atsidarius kažkas nubyrės ir jai, vargšui vis dar alkanam katinėliu, miaaau.. Oi, atsiprašau, pyu! Miau dar neišmoko.

Nors katiniškų mokslų mokosi ji sparčiai. Pamačius, kaip juodoji teta atsainiai "užkasinėja" išvalgytą indelį, tą pačią minutę perėmė šį judesį ir "užkasė" viską, kas aplink buvo: indelį, trupinį, dėžę ir dėžutę. Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, tik, laimei, manęs nieks neužkasinėjo;)



Gruodžio 13 d. įrašas:

Man rodos, "SOS-gyvūnai" mane išdūrė. Tai ne kačiukas. Tai krokodiliukas! :D Ėda ir ėda, o jei duotum bet kada, kai žiūri tokiom O_O akim į atidarytą šaldytuvą, išvis sprogtų:))) . Kiek maisto turi suėsti per dieną 800 gramų sveriantys kačiukai?..

Gruodžio 11 d. įrašas:

Hmmm, atrodo, vienu katinu narve per daug...



(Невиноватая я, он сам пришёл:D)

Gruodžio 10 d. įrašas:

Atila mokosi. Mokosi sukaupti dėmesį, žaisdama su žaisliuku, ilgiau nei kelioms sekundėms. O tai būdavo čia čiupau kamuoliuką, čia numečiau, čia čiupau savo pasipainiojusią užpakalinę koją, apsiverčiau, pala, ką aš veikiau prieš tai? Pamiršau!
Žiūri, su kuo žaidžia teta katė ir irgi žaidžia (o kad žinotumėt, kaip sunku vienai katei virvelę tąsyti, o kitai į viršų trūkčioti tuo pat metu:D Ir dar jos karts nuo karto sustoja ir viena į kitą žiūri - o ką ten darai, gal anoji virvelė įdomesnė?..). Išmoko ir ant kėdžių užšokti, toks spirgas. Lenda į dičkių ėdalo indelius, tenka juos užkelti aukščiau. Bet nieko tokio, dėdė katinas irgi nepėsčias; įkiša galvą į jos atidarą tuščią narvą, kaip koks king kongas, ir suėda likusį sausiaką:). Nors galiu pasakyti, lieka nedaug, ji ėdri mažylė. Ačiū dievui, vadinasi, sveika. O kai prisitapsi po kambarius, prisižaidžia su visokiais besimėtančiais daikčiukais, kurie neišvengiamai guli šen ar ten namuose, kur gyvena katės, kaip niekur nieko užšoka ant sofos ir užsilipa ant žmogaus pasnausti. Arba šiaip pasivartyti.



Net pilvelį pati leidžia man šukuoti. Aišku, geriausias šukuotojas vis dėlto yra dėdė katinas. Tas jau susimano nusnūsti, ima švarintis prieš miegą, bet padėjai Atilą po nosim - ir beveik be pertraukos ima švarinti ją! O toji įsispyrus visom keturiom, nes laižo jis stipriai, bet stovi, nebėga, tik kitą žandą atsuka - žino, kad masažas naudingas. O, viena ausis net jogurtuota, lyžtžlyžtlyžt :>)

Jos juokingos dvispalvės letenėlės (užpakalinė pusė tamsi), ir juodos pėdutės. Ir lūšiški šepetėliai ant ausų.



Bet pažiūrėkit, čia jau atrodo beveik storulė, o vis dėlto po pūkais vis dar kauliukai, tik nebe tokie aštrūs...



Tačiau kai katytė vaikšto, jau panaši į tikrą katytę, o ne neaiškų prisiplojusį ir pasimetusį pūkų kamuolį su kojytėm. Šiandien sukako 10 dienų nuo parsinešimo, galima sakyti, karantinas įveiktas sėkmingai.

Gruodžio 7 d. įrašas

Atila sveria 700 gramų. Ji stora:D

Gruodžio 6 d. įrašas:

Taaaip, Atiliukas jau moka lakti! Smagiausia, aišku, tą daryti iš dičkių indelio, kurį pakelui stypindama randi. Juodoji vidurinioji žiūrėjo į šitą baisų faktą akis išpūtus. Apskritai visur sekiojo ir stebėjo. Kelis kartus net bandė žaisti, - kaip su kamuoliuku, na, taukšt letena, ir kamuoliukas turėtų ridentis. Bet jis nesirideno, matyt, taukšt per lengvas, labiau proga palietimui...
Kartojasi sena istorija - kadais dičkis (kuris dabar drybso man ant kelių, todėl tik viena ranka rašyt galiu, ot vargas) baigęs rūstauti pradėjo žaisti su naujoke juodąja, tada mažąja. Ji buvo 4 mėnesių, tik smulki. Baisu buvo, kad jis jėgų neapskaičiuos, visgi 7 kg prieš du. Vis prižiūrėjom. Vis skirdavom, kai ta žviegdavo prispausta (o kas pirmas pradeda?..). Nes dičkis kurčiukas, jam žviek nežviegęs. Tai toji greit išmoko burgzti, - vibraciją gi anas pajaus ir supras, kad "aš taip nežaidžiu". Šiaip ar taip, apgraužtom ausim vaikščiodavo didysis baltasis mažvaikis, o juodukei viskas kaip nuo žąsies vanduo. Bet kadangi Atila duokdie sveria pusę kilo (norėjau pasverti vaisių svarstyklėm, bet tai negi dabar žadinti šitą tinginį...), laisvi žaidimėliai dar per ankstyvi ir narvas nesant žmonių neišvengiamas. O narve taip neįdooomu, nesvarbu, kad pakabintas žaisliukas, kurį letena galima pamušinėti. Laisvėje geriau.



Bet kačiukė nepėsčia, jau puikiai žino principą "geriausia gynyba - puolimas". Gražu žiūrėt, kai pasitursinęs šuoliui dičkis staiga sprunka šalin, kai "grobis" nesislepia, o ima bėgti į jį:D

Šiandien mažė apturėjo vandens procedūrą, nuploviau antiblusinių lašelių riebalus, sulipinusius apykaklės plaukus. Iš tiesų, tai, aišku, ne dėl grožio, o kad dičkis neprisilaižytų šukuodamas.



Vandens procedūrų nuotraukų nebus, nes tokie dalykai žeidžia kačių orumą;). Na bet ką aš galiu pasakyti, apyšlapė ji buvo labiau panaši ne į kačiuką, o į Golumą... Aišku, paskui džiūti buvo kankynė, nes teko, matai, vietoj tupėti. Tai tik šilta pūslė po pilvu ir ramino:D

Girdžiu, katinėlis piktinasi, kad vėl pasodino jį narvelin. Bet pasipiktina, pasipiktina, ir nusiramina. Kai bus didesnė, ir laisvių turės daugiau;) Kol kas pabūkime griežti.

Gruodžio 5 d. įrašas:

Pas mus namuose ramiai sau gyveno du kažkada laukinukai, paskui rastinukai, o galiausiai naminukai katinai. Bet gruodžio pirmąją ėmė ir atsirado dar vienas, mažas, pasišiaušęs ir baisiai liesutis. Tai laikinai globai paimta katytė, vieno-pusantro mėnesio pūkuota Atila.



Neapsirikite, nuotraukoje ji atrodo triskart didesnė, nei yra iš tiesų:). Pasakyti, kad kiti du katinai apstulbo, tai mažai ką pasakyti. Ir šnypštė ant katytės, ir unzgė iš po kėdžių, žodžiu, visaip piktinosi. Bet kadangi vieną kartą istorija apie "naują netikėtą katiną" jau buvo įvykusi, ir šnypštimų prisiklausyta, viltis, kad didysis dėdė priims ir šitą mikrobą globon, nemirė. Šiandien vakare jai tripinėjant kambary, negirdėjau iš dičkių nei vieno ššš, jie mandagiai domėjosi, baltulys dar netgi pašukavo liežuviu, taip tarsi netyčia praeidamas.

Štai jums proporcijos:



Bet grįžkime į pradžią. Kodėl katytė gavo tokį karingą vardą? Ogi todėl, kad vykdama jos pasiimti, nebuvau tikra, bus mergytė ar berniukas, ir galvojau tinkamą abiems. (Tai dar gerai, kad mažė netapo Ubuntu:D.) Antra priežastis, kad, kaip papasakojo prieglaudoj ją prižiūrėjusi Irena, katytę atnešusi moteriškė pasakė, kad šitam maiše yra "laukinis katinukas".
Aha.
Visiškai laukinis.
Paskui paaiškėjo, kad kumščio dydžio siaubingas padaras tupėjo tolimiausiam maišo kampe ir turbūt šnypštė:). Nes pirmom dienom tai buvo pagrindinis jos atsakas į nepriklausomybės pažeidimus, tokius kaip "pavalykime ausis", "pagaukime" ir "pašukuokim". Bet labai greitai tas karingumas išgaravo, net ir šukuotis visai neblogai, tokius gaurus turint, sunku pačiai prisižiūrėti...



Bet va uodegą tai dar reikės užsiauginti ilgesnę!:)).
Iš pradžių Atiliukui svarbiausia buvo ĖSTI. Ko stebėtis, vienas stuburas, visi šonkauliukai prasičiuopia. Dar turėjo bluselių, bet jos jau išnyko. Tik kadangi lašai nuo blusų riebūs, šiek tiek apykaklė liko styranti, teks užsiimti, kad mažoji panelė atrodytų nepriekaištingai.

Kadangi namie dar du potencialūs "blusų taksi", mažė nuo pat pradžių apgyvendinta dideliam buvusiam šinšilos narve. Ji, tiesą sakant, ir už amžinatilsį šinšilą (kuris katinus narsiai statė į vietą, beje), mažesnė kol kas... Iš pradžių tik slėpėsi, ėdė ir šnypštė, dabar jau laipioja sau lentynėlėm, kartkartėm prašosi pas žmogų (labai plonai ir verksmingai, bet neisteriškai), paimta eina ratais aplink kaklą, burzgia įsitaisius alkūnės linky ir aktyviai rėplinėja po kambarį paleista: gaudo savo uodegą, maišelius ir besimėtančias žaislines pelytes, bandė pabendrauti ir su siurbliu, tiesa, neveikiančiu.

Kraiko dėžutės prasmę teisingai suvokė iškart. Ėda ir šlapią maistą, ir sausą treškina, tik iš pradžių susirūpinau, kad nelaka. Teko pipetinti vandeniu ir spec. pienuku. Orinta patarė edukaciniais tikslais daryti pliurzytę iš konservų su šiltu vandeniu, ėgi tai taip pat labai skanus maistas, pasirodo! Tad lakti jau, manau, išmoks greitu laiku, nors man rodos, paslapčia jau pramoko.

Akytės švarios, ausytės švarios, uodegytė švari, va tik atpenėti ir paskiepyti :). Manau, ji bus ne visai raina, bet dar ir taškuota.



Bet aiškiai augs nedidelė. Letenėlės ne meškiškos, akytės ne lėkštiškos (mačiau didesnių:D). Žodžiu, šiuo metu tai toks puslitrinis katinas...



Tikiuosi, artimiausiu metu galima ją bus dažniau paleidinėti iš narvo, ji mokysis iš dičkių, jie ją šildys ir šukuos. (Ir nesumanys žaisti su ja futbolo;).) Sakyčiau, tarp juodo ir balto toks pilkutis visai turėtų tikti:



P.S. Neturiu patirties dėl kačiukų dantų pasikeitimo. Jiems neskauda, nenori "pasikasyti" ką nors pagrauždami, pameta ir tiek? Kokio amžiaus?