O urgzdamas dantis šiepia? Rašėte, kad grįžtate namo gana retai, tai, kaip supratau, šunelį augina Jūsų seneliai. Ar esate tikra, kad Jums nesant šuns niekas neerzina ar nebuvo nuskriaudęs (tikrai neturiu omeny Jūsų šeimos narių, bet gal yra geriančių kaimynų, vaikų iš aplinkinių namų ar pan., kuriems tokia "pramoga" visai patiktų). Man keista, kad kai Jūsų tėtis paėmė lazdą (o tai, kaip supratau, buvo pirmą kartą, nes anksčiau Jums tokių priemonių nereikėjo), šuo iškart agresyviai puolė. Tai tipiška muštų ar kitaip nukentėjusių nuo lazdos ar panašaus daikto šunų elgsena, bet ne mylėtų ir gražiai auginamų, nors turbūt visko gali pasitaikyti. Mano šunelis, kurį išmetė prie žirgyno, pirmomis dienomis neduodavo nei sniego nukast (buvo jau beveik žiema, kai jį rado), nei virtuvės pasišluot - urgzdavo baisiausiai, šiepdavo dantis, pašiaušdavo savo mažą kuprytę ir iš visų jėgų griebdavo už šluotos/sniego kastuvo ar įrankį laikančių rankų. Šeima ėmė galvot, kad pasiutęs turbūt. Jau kiek ūgtelėjęs miške buvo užpuolęs vaikiną su "kačiukų" puokšte: kai paprašytas lėtai padėjo vyteles ant žemės, šuo atšoko lyg nieko nebūtų buvę.
Dar vienas klausimas: o po pririšimo šuo buvo reguliariai vedžiojamas?
Dar vienas klausimas: o po pririšimo šuo buvo reguliariai vedžiojamas?
Deja be, nuo tada kai jis buvo pririštas prie būdus buvo paleistas nuo grandinės ar išvestas pasivaikščioti tik keletą kartų (priežasčių įvairių yra, tačiau tai jau mūsų kaltė) ir jį vedžioti labai labai sunku - jis beprotiškai didelis, tada ne mes vedam jį pasivaikščioti, o jis mus. Na o dabar turbūt bijosiu koją į namus iš viso kelti 
