lt

Paaukoti per

Kiti būdai paremti

Apklausa


Iš viso: 3634833
Šiandien: + 13865
Naudotojo vardas:

Slaptažodis:


Prisijungti

Pamiršote slaptažodį?
Registruotis

Šunų elgesio problemos

Puslapiai: 1 2 Pirmyn
RSS
Šunų elgesio problemos, Klausimai ir patarimai
 
Manęs pagalbos viena moteris. Ji šiandien iš manęs perėmė globotinukę Mają, kuriai gydymo reikia (http://www.sos-gyvunai.lt/lt/bendravimas/grupe/6/dienorastis/3591/?commentId=27416#27416). Labai nuostabus žmogus, bet jai pačiai irgi reikia tam tikros pagalbos.

O istorija tokia:

Prieš maždaug metus paėmė iš Grindos šunelį (jam tada apie 8 mėn buvo). Pradžioj buvo viskas gerai, bet po poros savaičių jis pradėjo labai bjauriai elgtis - kandžiotis, pykti ir pan. Tai ta moteris jam kelis kartus davė per užpakalį ir jis pradėjo jos klausyt. Bet iki šiol pripažįsta tik ją. Kol ji būna namie, šunelis kaip auksinis - klauso visų komandų, gražiai elgiasi. Tačiau vos tik išeina į darbą, šuo pradeda kandžioti ir pulti moters dukrą. Ji taip bijo to šuns, kad kol mamos nėra, šuo būna pririštas. Jau ne kartą mergina apkandžiota buvo. Šuns atsisakyti nei viena nenori, nes kaip abi sakė - jis protingas, greitai mokosi, iš esmės geras šuo, bet labai dominuojantis ir save laiko aukščiau už moters dukrą. Pinigų eiti į dresūros mokyklą nėra. O ką daryti jos nežino.

Gal galite padėti arba žinote, kas galėtų?
 
... geras... o tos moters dukra nebande su suniuku susidraugauti? - duoti koki skanesta, pabandyti paglostytyi, sudominti zaisliuku?, arba stovint kartu su mama bandyti duoti maisteli? ir taip dazniau - mamtyt suniukas jaucia, kad ji bijo, todel ir kandzioja ja.
 
šunelis greičiausiai smarkiai dominuojantis, jis jaučiasi viršesnis už šeimininkės dukrą, todėl ir puola. Jei tai tikrai dominavimas, o ne agresiją iš baimės, tai skanukai čia tikrai nepadės. dukra turi parodyti šuniukui, kad jo nebijo, kad ji yra viršesnė. Mylėti šunis galima iki begalybės, bet jie turi būti ant žemiausio hierarchijos laptelio. Kaip elgiasi dukra, kai šuo ją puola?
Bet vėlgi, nemačius šuns tai tik būrimas iš kavos tirščių. Geriausia būtų apsilankyti pas dresuotoją bent porai pamokų, kad parodytų kaip teisingai elgtis. Jei neklystu iš prieglaudos paimtus šunelius nemokamai ar tai su 50 proc. nuolaida dresavo Ieva Kuzminienė (Vilnius, Viršuliškės) +370 685 42514. Jei ne Vilniuje gyvena, vis tiek būtų gerai bent pasiskambinti.

Va neblogas straipsniukas apie hierarciją (paimta iš http://fauna.savel.org/topics.cgi?op=view_topic;cat=sunys;id=122)

HIERARCHIJA

TRUMPAI

Dauguma šunų augintojų puikiai žino, kad šuniui šeima atstoja gaują ir kad tarpusavio santykiai tokioje gaujoje paklūsta griežtiems hierarchijos dėsniams. Tačiau pasitaiko žmonių, kurie apie tai beveik nieko nenutuokia. Arba nutuokia per mažai ir paskui niekaip negali atsistebėti, kodėl jų augintinis yra neklusnus arba pasidaro agresyvus.
Aišku, ne visi šunys-lyderiai būna pikti, agresyvūs ar visiškai nepaklusnūs. Tačiau vis tik dėl šeimininkų nesugebėjimo pastatyti šunį į jo vietą dažnai nukenčia ne tik jie patys, bet ir aplinkiniai. Dėl tos pačios priežasties nemažai šeimų gyvena terorizuojamos nuosavo šuns. Gana daug augintinių būna užmigdomi arba atiduodami į prieglaudas. Dar blogiau, kartais jie yra paprasčiausiai išmetami į gatvę ar išvežami kur į mišką.
Tad, manau, daugeliui turėtų būti aišku, kaip svarbu dar jaunam šuniui suprantamai parodyti, kad šeimoje (gaujoje) jis stovi ant paskutiniojo hierarchijos laiptelio. Tai dažniausiai garantuoja šeimininkams ir jų augintiniams malonų gyvenimą drauge, kai šuo yra lengvai valdomas ir ne agresyvus, o draugiškas, ištikimas ir prieraišus keturkojis draugas.
Pasitaiko, kad žmonės susidaro visiškai neteisingą nuomonę apie gaujos hierarchiją. Kai kurie mano, kad augintinio “nusodinimas” yra traktuotinas kaip “žiaurus elgesys su šunimi”. Tai yra visiška nesąmonė, kadangi gaujos vadas – tai ne toks padaras, kuris visus be tikslo muša ar kaip nors kitaip engia. Nuo jo priklauso visos gaujos išlikimas, taigi, šunys savo noru jam atiduoda geriausius maisto kąsnius ir pan., kad tik jis būtų sveikas ir galėtų vesti gaują į medžioklę ir kitaip jai vadovauti. Taigi, jis – tikrai ne tironas, o ant žemesnių pakopų stovintys šunys – ne nuskriaustieji, kankinami vado.
Pagrindinis gaujos įstatymas – “kiekvienas privalo žinoti savo vietą ir elgtis taip, kaip jam pagal rangą ir būtina”. Kai visi tai žino ir tos taisyklės laikosi, gyvena darniai, gaujoje būna žymiai mažiau nesusipratimų ir šiai lieka daugiau šansų sėkmingai išgyventi.
Poreikis užimti kurią nors vietą savo “gaujoje” (šeimoje) šuniui yra įgimtas, ir visai natūralu, kad dažniausiai ta vieta, kurios jis siekia, - aukščiausia. Vis dėlto šeimininkas turi pasirūpinti, kad šuo tos vietos taip ir nepasiektų, o visą gyvenimą liktų ant paskutiniojo laiptelio. Šuniui tokia padėtis nėra kančia (nebent šeimininkas pasirūpina, kad būtų kitaip) – tai jam lygiai taip pat natūralu, kaip ir buvimas vado vietoje. Tiesiog jis supranta, kad tai jo vieta, ir jis ja paprastai būna patenkintas. Aišku, jam kartas nuo karto (ypač kol šuo dar jaunas) kyla noras patikrinti, ar socialinis rangas šeimoje nepasikeitė, ir tokiais atvejais jam visada turi būti aiškiai parodoma, kad niekas nesikeičia ir kad jis – vis dar ant paskutiniojo laiptelio.
 
KAS LYDERIS?

Pasižiūrėkime, kokiomis teisėmis ir privilegijomis naudojasi gaujos vadas.

1.      Jis miega ten, kur tik užsimano, tačiau niekas negali kėsintis į jo poilsio vietą.
2.      Jis išsirenka geriausius maisto kąsnius, o kiti gaujos nariai turi tenkintis tuo, kas lieka po jo.
3.      Jis visada laimi, ypač žaidimus, kur reikia panaudoti fizinę jėgą – jis pakankamai stiprus, be to, žemesnio rango gaujos nariai privalo jam galiausiai nusileisti.
4.      Keliaujant siaurais praėjimais ar einant pro duris, visi gaujos nariai atsitraukia, praleisdami jį į priekį, o artinasi prie jo tik nulenkę galvas ir vengdami akių kontakto.
5.      Kai jis ilsisi, niekas neturi teisės jam trukdyti, kad ir kur jis gulėtų.
6.      Jis bet kada panorėjęs gali pareikalauti sau dėmesio iš kitų gaujos narių – pats nusprendžia, iš ko, kada, kiek laiko ir kaip tą dėmesį jam turi rodyti.

Dabar gerai pagalvokite, kieno vardą – savo ar savo šuns – galite įstatyti vietoj žodelių “jis” šiuose teiginiuose. Jei savąjį – puiku, jūsų augintinis tikriausiai nekelia jums jokių didesnių problemų. Bet jei augintinio – derėtų smarkiai susirūpinti.
Būna, kad šeimininkai, patys to nežinodami, šunims suteikia vado statusą. Pažiūrėkite, kaip tai atsitinka.

1.      Šuo gali pasirinkti poilsiui bet kurią norimą vietelę – visų kambarių grindys bei kilimai jo paslaugoms, o dažnas šeimininkas augintinį įsileidžia ir į lovą ar ant fotelio.
2.      Būna, kad dėl nepatogaus darbo grafiko šeimininkai augintinį šeria pirmiau, negu pavalgo patys.
3.      Žaisdami su jaunu šunimi (na, kad ir tampydami virvę), savininkai leidžia jam nugalėti, nes jiems patinka augintinio azartas ir užsispyrimas, siekis laimėti. Vėliau – leidžia nugalėti, kadangi šuo pergalės ima siekti agresijos pagalba.
4.      Šuo praktiškai visuomet šeimininką aplenkia lipant laiptais ar einant į namus pro duris, o paskui stebi jį iš viršaus. Pastarasis ramiausiai lipa laiptais toliau, žiūrėdamas sau po kojomis, o ne į šunį.
5.      Kai šuo guli tarpdury, šeimininkas parastai jį tiesiog peržengia ar apeina, nenorėdamas trukdyti numylėtinio miego arba bijodamas urzgimo arba dantų.
6.      Jeigu, šeimininkui ką nors veikiant, šuo ateina ir pradeda prašyti dėmesio ar kad jį paglostytų, šeimininkas dažniausiai neatsako “ne” augintiniui – juk nenori, kad šis pamanytų, jog jo nemyli.

Štai kaip, visai to nenorėdami, kai kurie šeimininkai savo šunims suteikia gaujos vado rangą. Tad nebėra ko stebėtis, kad šuo laiko savaime suprantamais tokius dalykus, kaip nepaklusimas namiškių komandoms (kur girdėta, kad vadas klausytų savo pavaldinių?) ar agresyvus reagavimas į kai kuriuos šeimynykščių veiksmus.
Kad viso to nebūtų, šeimininkas turi pasistengti elgtis taip, kaip elgiasi gaujos vadas šuns akimis. Tegu jis nepamiršta aukščiau paminėtų šešių punktų ir:

·      vedžiojasi šunį į vis kitas, jam nepažįstamas vietas – pavaldiniai nedvejodami seka savo lyderį jiems nežinomose vietose;
·      niekada nesiartina prie savo šuns nusukęs (nudelbęs)  akis, jei gyvūnas tuo metu šeimininką atidžiai seka žvilgsniu ir yra linkęs dominuoti;
·      nežaidžia jėgos reikalaujančių žaidimų, jei nėra įsitikinęs, kad tikrai nugalės;
·      į kiekvieną agresyvų veiksmą prieš šeimininką iš šuns pusės privaloma reaguoti greitai ir piktai, taip šuniui parodant, kad bet koks išpuolis prieš jį, kaip prieš gaujos vadą, yra neabejotinai smerkiamas ir skaudžiai baudžiamas – kaip ir vilkų gaujoje;
·      pirma pavalgo pats, o tik po to pašeria šunį.

Jei šeimininkas elgiasi maždaug taip, kaip čia aprašyta, su šunimi nuo jo jaunų dienų, jam paprastai nekyla didesnių problemų dėl augintinio – šuo pripažįsta žmogų savo vadu ir noriai juo seka, nedrįsta kandžiotis, o taip pat ir mielai paklūsta – juk jam verta įgyti lyderio palankumą, o kaip kitaip jo pasieks, jei ne nepriekaištingai vykdydamas komandas?
 
Dar va vieno dresuotojo, tikrai gero dresuotojo (Kęstutis Vaičiūnas (Baltupiai) +370 681 77007)
žodžiai (paimta iš http://fauna.savel.org/topics.cgi?op=view_topic;cat=sunys;id=446):

Paskutinis atvejis, nežinau ar pasakojau:
"Humaniška" šeimyna, labai dideli humanistai, žmona taip myli gyvūnus, visus gyvius, kad net karpio gyvo negali užmušti (bet perka gyvą!) Jį įmeta GYVĄ Į ŠALDYMO KAMERĄ, jis ten tol daužosi humaniškai, kol nudvesia. Aš tai apeinu skyrius, kur gyva žuvis, o jei upėje pagaunu - tai užmušu iš karto, kad nesikankintų
Žodžiu, ta humaniška šeimyna įsigijo humanišką šunį, auksaspalvi retriverį. Augo aukselis, jam viska leido, kartais jis paurgzdavo, bet juk retriveris gerietis, tegul urzgia, praeis. Atvedė auksaspalvį 6 mėnesių į dresūrą. Gaila buvo žiūrėti į šeimininko kankinimusis - auksiukas visiškas autoritetas, šeimininkas tarp kitko, auksiukas rodo agresiją - šeimininkas šnekasi su juo "baik, negalima", ir taip mėnesį, du. Vėl agresija, vėl "negalima". Sakau, duokit gerai į snukį, jei dar agresiją jums parodys. Davė švelniai į snukį, auksaspalvis įkando į pirštą, sakau - pakarkit, sako "Na JŪS ir ŽVĖRIS". Dingo su auksiuku, skambina prieš mėnesį, auksiukui jau 14 mėnesiukų, auksiukas tikras vyras ir visiškai užvaldęs humanišką šeimyną. "Padėkit, auksiukas perkando lūpą, trys siūlės". Susitinkam, ogi auksiukas LYDERIS ten šeimoje. Sakau "Uždėkit pavadį", sako "Negalime, jis tapkę laiko. Gali įkąsti"
Žodžiu, prasidėjo "skalbimas", auksiukas priešinasi, nenori nusileisti, žmonai ašaros, gaila auksiuko, vyro nelabai gaila su perkąsta lūpa.
Ai, sako, gal per žiauru jį į vietą statyti, mes nusprendėme JĮ UŽMIGDYTI. Štai humaniškas poelgis, štai kur Humanizmo viršūnė - užmigdyti auksaspalvį retriverį vos virš metų, sveiką, gyvą, vien dėl to, kad patys, asilų giminė, jį ant galvos užsileido ir nestatė į vietą nuo tada kai reikėjo.
Na tada aš jau stojau į auksiuko pusę, užmečiau spyglius. Dvi dienos vargo su auksiuku, skaudėjo auksiukui, aišku, skaudėjo, bet dabar ir vyrą myli, ir jau nebelyderis šeimoje, ir ant vaikų neurzgia, ir žaidžia su tapke ir atiduoda, ir laksto linksmas... nebe toks autoriteto akim  bet svarbiausia - GYVAS!!!!!!
Tai kuris čia iš mūsų žiaurus, ar aš, kad kankinau mažumėlę visiškai sužvėrėjusį ir apleistą auksiuką, ar ta šeimyna, kuri iš tos meiles šuneliui norėjo jį UŽMIGDYTI?
Man nusispjaut ką pagalvos, aš šunų nemušu  
Čia tik pavyzdys su išskirtiniu šunimi, o ne kasdienybė.
Šiaip, aišku, viskas per teigiamą motyvaciją
 
p.s. aš nesu už beprasmį šunų lupimą bet kokia neklausymo proga, bet esu realistė ir žinau, kad ne visiems šunims užtenka griežtesnio žodžio. Dresuoti, mokinti komandas - taip geriausia per teigiamą motyvaciją, pagyrimus, skanukus, tačiau jei šuo rodo viršenybę, nori dominuoti, vien griežto žodžio gali neužtekti.
 
Labai įdomus ir naudingas straipsnis, Vilija... Tik man iškilo toks klausimas - kažin bet kokio amžiaus šunį, kad jau ir seną, visą gyvenimą įpratusį lyderiauti, galima nuleisti iš lyderio pozicijos į pavaldinio? :-{
 
Aš manau, kad galima. Juk ir gamtoje taip nuolat vyksta - lyderiauja kažkuris patinas, o vėliau, kai užauga jam pamaina, vyksta žūtbūtinė kova. Jeigu jaunesnysis pralaimi, jis dar kuriam laikui atsitraukia, bet vėliau ir vėl kviečia lyderį į dvikovą. Ir anksčiau ar vėliau šiam tenka nusileisti, į jo vietą ateina kitas. Tas greičiausiai tinka ir naminiams šunims. Aišku, iš pradžių jis gins lyderio poziciją ir tikrai be kovos nepasiduos, bet kai supras, kad yra stipresnių - apsiramins ir į namus sugrįš ramybė   &)
 
Ačiū labai už informaciją, gal padės kažkas. Galiu prdurti, kad šunelis kastruotas ir šiaip labai draugiškas atrodo (pati lankiausi tuose namuose). Iš pradžių aplojo visus, bet po to rankas laižė. Ir pasak šeimininkių jis visad toks, KOL šalia būna merginos mama. Bet vat tik lieka viena mergina, jis puola ją.
 
Vilija, tikrai geras pavyzdys.  (x)
Juk gyvunai tarp savęs hierarchiją nusistato ir per visokias pjautynes. Va ir šuniui reikia griežtai parodyt jo vietą, o ne švelniu žodeliu "negalima". Jei bando pilt, reik atsistot ir gerokai užrėkt ant jo, ar net trinktelt kokiu laikrraščiu per subinę ar snukutį. Neilgai trukus tikrai supras.
 
Nukopinau tai merginai viską ką rašėt, štai atsakymas: "Viskas skaityta... Apie tą Ievą, tai žinom, sakė, kad gera dresuotoja :) Bet visa esmė ta, kad aš jo tikrai bijau. "
 
Na skaityta tai skaityta, bet jei rašo, kad ir toliau šunelio bijo tai panašu, kad nelabai stengtasi perprasti kas kaip ir kodėl. Šuo jaučia žmogaus baimę, šuo jaučia, kad yra viršesnis už merginą ir atitinkamai elgiasi. Niekas kitas už ją šunelio į vietą nepastatys, ji pati turi parodyti jam vietą (tik svarbu teisingai parodyti, tinkamu momentu). Jei šunelis pultų merginą esant šalia mamai, tai iš pradžių mama galėtų jį sudrausminti, bet vis tiek ir dukra turi parodyti, kad jo nebijo.

Na žino apie Ievą ir ką? Žinoti neužtenka, ar buvo bent skambinta pasikalbėti, ar paminėta, kad šunelis iš grindos, ar prašyta padėti? Jei ne tai pirmyn, ko laukti.

Merginos baimių čia per forumą neišvarysim, ji pati turi pasiryžti. Jei šuo dominuojantis, jo nereiks, kaip galbūt įsivaizduojama, daužyti kasdien, pakaks keletą kartų gerai sudrausminti ir viskas. Geriausiai tą padarysite dresuotojo pagalba ir tam tikrai nereikia kelių šimtų lt. Vėlgi pasikartosiu, jei norit išpręsti problemą kaip įmanoma geriau  - bent jau paskambinkit dresuotojui. Šuo jau pilnai užlipęs merginai ant galvos ir nieko nedarant jis tikrai nepasikeis.
 
Citata
vilija parašė:
Na skaityta tai skaityta, bet jei rašo, kad ir toliau šunelio bijo tai panašu, kad nelabai stengtasi perprasti kas kaip ir kodėl. Šuo jaučia žmogaus baimę, šuo jaučia, kad yra viršesnis už merginą ir atitinkamai elgiasi. Niekas kitas už ją šunelio į vietą nepastatys, ji pati turi parodyti jam vietą (tik svarbu teisingai parodyti, tinkamu momentu). Jei šunelis pultų merginą esant šalia mamai, tai iš pradžių mama galėtų jį sudrausminti, bet vis tiek ir dukra turi parodyti, kad jo nebijo.

Na žino apie Ievą ir ką? Žinoti neužtenka, ar buvo bent skambinta pasikalbėti, ar paminėta, kad šunelis iš grindos, ar prašyta padėti? Jei ne tai pirmyn, ko laukti.

Merginos baimių čia per forumą neišvarysim, ji pati turi pasiryžti. Jei šuo dominuojantis, jo nereiks, kaip galbūt įsivaizduojama, daužyti kasdien, pakaks keletą kartų  gerai sudrausminti  ir viskas. Geriausiai tą padarysite dresuotojo pagalba ir tam tikrai nereikia kelių šimtų lt. Vėlgi pasikartosiu, jei norit išpręsti problemą kaip įmanoma geriau -  bent jau paskambinkit dresuotojui . Šuo jau pilnai užlipęs merginai ant galvos ir nieko nedarant jis tikrai nepasikeis.

Na kas vyksta kaip ir aišku - šuo hierarchijoj laiko save aukščiau už tą merginą. Bandyta daryti buvo daug kas pagal tuos patarimus - nešerti šuns pirmiau nei pavalgo šeimininkai, neleisti lipti ant lovos ir kitur, kur šeimininkės būna ir dar ten visokių privardino bandymų. Nepadėjo, spėju dėl to, kad mergina vis tiek labai bijo to šuns. O šuo mažas, gal jaučiasi "kietas" tą baimę jausdamas.
Dresuotojui pinigėlių tikrai nėra, net skiepams vienam iš dviejų augintinių pritrūko žmonės. Ar skambino kažkam neklausiau dar, paklausiu.
Redaguota: Agnė Šniukštaitė - 2010 12 03 21:21:21
 
na aš ne dresuotoja, bet draudimas lipti ant lovos, šerimas, tai tik papildomos priemonės, jos nepaveiks noro pulti merginą, esmė manau yra pastatyti jį į vietą būtent tuo metu kai puola. T.y. šuo puola, o mergina ne bėga, ne slepiasi, o duoda jam atkirtį, kaip tai padaryti teisingai, kad geriausiai suveiktų vėlgi pasakytų dresuotojas. Dėl pinigėlių, na kaip minėjau prieš kokius metus dresuotoja Ieva tikrai darydavo dideles nuolaidas ar tai nemokamai mokino šunelius iš prieglaudų. Tegul paskambina, papasakoja situaciją. Galų gale galima susitarti bent dėl vienos pamokos ir atsiskaitymo išsimokėtinai.
Kai šuo vos pradeda rodyt viršenybę, ima urgztelėt gal užtenka ir pasiskaityti internete, bet jei situacija jau ant tiek užaštrinta, tai aš manau geriausia, greičiausia skambinti dresuotojui.
Ta mergina pirmiausia turi suprasti, kad baimė skatina šunį taip elgtis, kad ji turi perlipti per save ir turės mielą šunelį.
 
Pritariu Vilijai ir ačiū jai už daug naudingos informacijos.

Pasidalinsiu ir savo patirtimi. Prieš pusantrų metų pagal skelbimą pasiėmiau 5,5 metų kalytę Torą. Buvo pas mus visko, bandymų dominuoti iš jos pusės labai daug, pradžioje aš jos tikrai kiek prisibijojau, ypač kai šokdavo man prie rankų ar kojų ir net rimtai įkando. Tora vidutinio ūgio, apie 30 kg svorio, tad ne tas atvejis, kai galėčiau ją apverst ar pakelt į orą ir palaikyt. Kelis kartus net rimtai svarsčiau galimybę ją kam nors atiduot, net skelbimus buvau sudėjusi. bet čia ne apie tai.

Besiskundžiant išmanantiems žmonėms apie tokią agresyvią Toros elgseną ir ieškant informacijos visais būdais, gavau nemažai naudingų patarimų. Ne viską išbandžiau, bet kai kas labai padėjo. Svarbiausia- neleisti šuniui pajausti, kad tu jo bijai, ir reaguoti IŠ KARTO.

1. Taigi, jeigu šuo šoka į tave, kai judini ranką ar koją, turi staigiai sustoti, susikryžiuoti rankas ir atsisukti šonu į šunį, tuo pat metu plonu balseliu garsiai sucypti- surėkti. Šitą gudrybę išmokau iš laidos "Kas namie šeimininkas", maniškei suveikia visuomet. Tora tiesiog sutrinka ir sustoja. šis būdas veksmingas ir tada, jeigu šuo jau palietė tave (ne įkando, bet įspėjamai grybštelėjo ir panašiai). Be to, jis geras tuo, kad nereikalauja parodyti drąsos ir liesti šunį, kurio bijai. Aišku, tai nėra elgesys aukštesnio rango "gaujos nario", bet anot tos laidos dresuotojos, taip elgiasi šuniukai žaisdami, kai vienas iš jų kitam padaro skaudžiai, ir tas pirmasis supranta, kad padarė blogai ir stengiasi taip nedaryti.

2. Kitas būdas, kaip elgtis tokioje situacijoje: papurkšti šuniui prieš nosį (bet ne į ją) balionėli su oru ar vandeniu. Pati nebandžiau, bet žinau žmonių, kuriems padėjo. Patarė veterinorė, apie kurią galiu atsiliepti tik teigiamai. Tiesa, padeda ne visiems, kai kuriems šunims net gali padidint agresiją ar vandens baimę.

3. Dar vienas patarimas iš dresuotojo - duoti per snukį su tapke, laikraščiu ar kuo nors panašaus. Kartą pasinaudojau šiuo patarimu, nieko kito po ranka neturėjau, tad užvožiau per žandą medžiaginiu antsnukiu. Bet tai reikalauja daug daugiau drąsos ir ryžto. Visiems laikams įsimeniau kitos dresuotojos patarimą: šuns mušti nereikia, bet jeigu kitaip neįmanoma, vienas smūgis nieko neduos. Tuomet jau reikia "padaryt darbą iki galo". Taigi, kadangi Tora, matyt, dar labiau užpyko ir šoko į mane, vožiau tuo pačiu antsnukiu jai į šonus gal kokis 4-5 kartus, kol nurimo ir nuolankiai atsigulė man prie kojų. Nuo to karto jos agresija gerokai apmažėjo ir bandymai dominuot pasidarė daug retesni.

4. Jeigu šuniukas mažas, galima jį pakelti į orą laikant už pakarpos ir laikyt, kol nurimsta. Arba apversti ant nugaros ir prispaudus laikyt, kol nurimsta. Bet vėlgi - tam reikia daugiau drąsos ir ryžto. Tas, kuris atlieka su šuniuku tokius veiksmus, tikrai yra neginčytinas gaujos vadas, kurio bijoma.

Visus šiuos patarimus gavau iš įvairių šaltinių, Torą matė tik veterinorė, kuri davė patarimą dėl oro balionėlio. Išvada: galima surasti tinkamą sprendimą ir be šuns apžiūros ar bendravimo su juo ar dresūros pamokų. Nemažai patarimų ir nurodymų gavau telefonu, iš dresuotojų. Viena iš jų- čia jau minėta Ieva, kitas, kurį galiu rekomenduot: Igoris, tel. 869961032. Siūlau bent telefonu su jais pasikalbėt, nupasakot tiksliai situaciją, manau, sulauksit ir tikslių patarimų.

Bet svarbiausia, ką dar kartą pabrėžiu- viskas priklauso tik nuo merginos ir to, ar ji sugebės įveikt savo baimę ir parodyt šuneliui, kad yra viršesnė. mama galėtų padėt nebent tuo atveju, jeigu šuo pultų mergaitę prie jos, bet, kiek supratau, šuo protingas ir to nedaro. Beje, kiek merginai metų?
Linkiu sėkmės ir tikiuos, kas nors iš mano patirties praves ir kitiems. :)
 
o mano suo visada buvo gerietis su visais,bet kaskodel viena vakara miegojo ant lovos ,vyras priejo ji paglostyt jis pradejo urgzti,pakalbino ji, o jis vistiek dantis siepe,tada gavo i snuki,bet vistiek puole atgal.Ir taip jie nebe draugai iki siol,lyg ir viskas uzsimirso,bet seimininko vengia,kai ji glosto issitempe,nesuprasi ar kas ar ka...kai isgirsta seimininka rakinant duris,slepesi.Kaip toki elgesi reik paaiskint?gyvenam vieno kambario bute,seimininkui gryzus suo nezino kur dingt.Kaip jiems vel susidraugauti?

Buciau labai dekinga uz patarima  :-{
 
Citata
Svečias parašė:
Buciau labai dekinga uz patarima

Gal šeimininkui reikia iš naujo pelnyt šuns pasitikėjimą? Spėju, jie jau beveik nebebendrauja, vienas kito vengia, šeimininkas jo neveda į lauką. Reikia trupučio pastangų - kažką kartu veikti su šuniu. Vesti jį į lauką, žaisti, pale[pinti skanėstais. Nemanau, kad būtų sunku vėl susidraugauti.
 
Sveiki, matau kad seniai šiame forume nebuvo žinučių, bet tikiuosi, kad kas nors galės ką nors patarti. Tiesą pasakius, situacija panaši kaip ir kitų. Bet dar niekada nebuvo taip, kad pulčiau į tokią neviltį ir savigraužą. Viskas prasidėjo prieš 3  metus, vasarą, kai parsinešėm namo labai mielą, pusantro mėnesio šuniuką. Parsinešėm jį todėl, kad reikėjo sargo seneliams (jo paskirtis turėjo būti saugoti namus pririštam prie būdos). Nylėjom šuniuką, pirmąsias naktis kai jį tekdavo palikti baisiai suskausdavo širdį jam pradėjus unkšti ir būdavom su juo, turbūt jau čia padarėme klaidą. Vėliau, jam paaugus leisdavome laisvai lakstyti kieme, po truputį pratinome prie dirželio, kol galop buvo uždėta grandinė ir jis buvo pririštas prie būdos. Senelis pamokė šunį ištiesti leteną ir pasisveikinti, ir jis ganėtinai greitai išmoko šį triuką, visuomet mus pasitikdavo ištiesęs letenėlę ir besisveikindamas. Atvažiavę visad su juo pažaisdavom, padūkdavom, net jei būdavo pririštas ir viskas buvo gerai, kol prieš kokius gerus metus laiko jis pradėjo ant mūsų urgzti, nors rodos viską darėme taip pat kaip seniau. Iš pradžių viskas prasidėjo gan nekaltai - trumpai suurgzdavo jį glostant ar siuntant su juuo (įdomus dalykas tas, kad pats bando prisigretinti, einant pro šalį kišą savo snukį po rankaprašydamas dėmesio ir norėdamas žaisti, lygiai taip pat sėdi ištiesęs leteną, tačiau taip kaip seniau paimti už letenos nebedrįsta niekas, nes jis urzgia, ir rodos gan piktai.) Iš dalies lyg ir suprantu, nes jo paregia saugoti, bet nenormalu, kad šeimininkai bijo šuns. Jei seniau atvykus kokiems svečiams dviese galėdavome jį palaikyti, kad jis nesidraskytu, tai dabar net praeiti pro jį bijau. Esu studentė, retai grįžtu namo, bet atrodo, kad įėjus į kiemą, jis mane pažįsta, bet bandant prisiartinti bent truputį arčiau jis ima urgzti, ir taip elgiasi ne tik su manimi. Kartą sesė norėjo patikrinti ar jis turi gerti, o jis ėmė urgzti, o tuo tada visi ėmė savotiškai jo šalintis. Ir manau, jog jis puikiai jaučia, kad mes jo bijome. Tėtis elgiasi gana drąsiai, tačiau ir jis gauna urzgimo porcijų. Tiesiog nežinau ką daryti, gerų dresuotojų mūsų miestelyje tikrai nėra, bandome patys pažaboti jo agresiją, tačiau matyt ne iki galo esame tam pasiryžę. Sykį, kai šuo apurzgė sesę, tėtis pasiemė lazdą, tada šuo siaubingai puolė ant jo, nuo tada lazdos net į rankas paimti negalima... Va ir šiandien, tėvai išvykę, teko pasirūpinti šunimi ir paduoti jam ėdalo. Jis mane puolė :( Net nežinau, ką daryti, mes labai jį mylim, norėtume paglostyti jį, pažaisti, kartais padūkti, bet vos bandant pro jį praeiti (tik taip galima patekti į namą) kausto baimė, nes jis nei iš šio, nei iš to rodo agresiją. Gal galite ką nors patarti? Šunelio nesinori užmigdyti, bet ir nesinori bijoti jo kiekvieną kartą bandant jį pašerti ar einant pro šalį :(
 
Citata
Bijau savo šuns parašė:
Sveiki, matau kad seniai šiame forume nebuvo žinučių, bet tikiuosi, kad kas nors galės ką nors patarti. Tiesą pasakius, situacija panaši kaip ir kitų. Bet dar niekada nebuvo taip, kad pulčiau į tokią neviltį ir savigraužą. Viskas prasidėjo prieš 3 metus, vasarą, kai parsinešėm namo labai mielą, pusantro mėnesio šuniuką. Parsinešėm jį todėl, kad reikėjo sargo seneliams (jo paskirtis turėjo būti saugoti namus pririštam prie būdos). Nylėjom šuniuką, pirmąsias naktis kai jį tekdavo palikti baisiai suskausdavo širdį jam pradėjus unkšti ir būdavom su juo, turbūt jau čia padarėme klaidą. Vėliau, jam paaugus leisdavome laisvai lakstyti kieme, po truputį pratinome prie dirželio, kol galop buvo uždėta grandinė ir jis buvo pririštas prie būdos. Senelis pamokė šunį ištiesti leteną ir pasisveikinti, ir jis ganėtinai greitai išmoko šį triuką, visuomet mus pasitikdavo ištiesęs letenėlę ir besisveikindamas. Atvažiavę visad su juo pažaisdavom, padūkdavom, net jei būdavo pririštas ir viskas buvo gerai, kol prieš kokius gerus metus laiko jis pradėjo ant mūsų urgzti, nors rodos viską darėme taip pat kaip seniau. Iš pradžių viskas prasidėjo gan nekaltai - trumpai suurgzdavo jį glostant ar siuntant su juuo (įdomus dalykas tas, kad pats bando prisigretinti, einant pro šalį kišą savo snukį po rankaprašydamas dėmesio ir norėdamas žaisti, lygiai taip pat sėdi ištiesęs leteną, tačiau taip kaip seniau paimti už letenos nebedrįsta niekas, nes jis urzgia, ir rodos gan piktai.) Iš dalies lyg ir suprantu, nes jo paregia saugoti, bet nenormalu, kad šeimininkai bijo šuns. Jei seniau atvykus kokiems svečiams dviese galėdavome jį palaikyti, kad jis nesidraskytu, tai dabar net praeiti pro jį bijau. Esu studentė, retai grįžtu namo, bet atrodo, kad įėjus į kiemą, jis mane pažįsta, bet bandant prisiartinti bent truputį arčiau jis ima urgzti, ir taip elgiasi ne tik su manimi. Kartą sesė norėjo patikrinti ar jis turi gerti, o jis ėmė urgzti, o tuo tada visi ėmė savotiškai jo šalintis. Ir manau, jog jis puikiai jaučia, kad mes jo bijome. Tėtis elgiasi gana drąsiai, tačiau ir jis gauna urzgimo porcijų. Tiesiog nežinau ką daryti, gerų dresuotojų mūsų miestelyje tikrai nėra, bandome patys pažaboti jo agresiją, tačiau matyt ne iki galo esame tam pasiryžę. Sykį, kai šuo apurzgė sesę, tėtis pasiemė lazdą, tada šuo siaubingai puolė ant jo, nuo tada lazdos net į rankas paimti negalima... Va ir šiandien, tėvai išvykę, teko pasirūpinti šunimi ir paduoti jam ėdalo. Jis mane puolė :( Net nežinau, ką daryti, mes labai jį mylim, norėtume paglostyti jį, pažaisti, kartais padūkti, bet vos bandant pro jį praeiti (tik taip galima patekti į namą) kausto baimė, nes jis nei iš šio, nei iš to rodo agresiją. Gal galite ką nors patarti? Šunelio nesinori užmigdyti, bet ir nesinori bijoti jo kiekvieną kartą bandant jį pašerti ar einant pro šalį :(
Papraščiausiai tarp Jūsų, Jūsų šeimos nariu ir šunelio nėra tarpusavio ryšio. Šuo nepasitiki Jumis, todėl žūt būt nori nuolatos parodyti, kad yra viršesnis už Jus.
Elkitės drąsiai, užtikrintai, tačiau stebėkite kaip reaguoja šuo, pajutus pavojų - atsitraukite, kuriam laikui palikite šunelį ramybėje. Kalbėkite drąsiai ir užtikrintai, tačiau nepiktu tonu.
Stenkitės nežiūrėti šuniui į akis.
Daugeliui šunų kelias į jų pasitikėjimą eina per skrandį - tas kas jį šeria, tas ir tampa jo šeimininku, kurio jis nepuola.
Negalvokite, kad situacija pasikeis staigiai ir kardinaliai, gali prireikti nemažai laiko ir kantrybės, kol tapsite vienas kito draugu ir įgysite pasitikėjimą.
 
Citata
Simona Kizytė parašė:
Papraščiausiai tarp Jūsų, Jūsų šeimos nariu ir šunelio nėra tarpusavio ryšio. Šuo nepasitiki Jumis, todėl žūt būt nori nuolatos parodyti, kad yra viršesnis už Jus.
Elkitės drąsiai, užtikrintai, tačiau stebėkite kaip reaguoja šuo, pajutus pavojų - atsitraukite, kuriam laikui palikite šunelį ramybėje. Kalbėkite drąsiai ir užtikrintai, tačiau nepiktu tonu.
Stenkitės nežiūrėti šuniui į akis.
Daugeliui šunų kelias į jų pasitikėjimą eina per skrandį - tas kas jį šeria, tas ir tampa jo šeimininku, kurio jis nepuola.
Negalvokite, kad situacija pasikeis staigiai ir kardinaliai, gali prireikti nemažai laiko ir kantrybės, kol tapsite vienas kito draugu ir įgysite pasitikėjimą."
O kaip bandyti jį sudrausminti? Kažkaip keista, nes seniau tokio elgesio nebuvo, jis buvo draugiškas šunelis ir visų mylimas, niekaip nesuprantu, kas jam nutiko :( Dar norėjau paklausti dėl akių kontakto? Kokiu būdu geriausia parodyti kas čia šeimininkas kai jis pradeda urgzti? Na pavyzdžiui šiandien pabandžius su ėdalu prieiti prie jo jis pradėjo urgzti, kurį laiką pastovėjom su sese žiūrėdamos į jį, tada urzgimas liovėsi, jis pradėjo šokinėti, inkšti, reikalauti dėmesio ir panašiai. Kartais atrodo, kad tas šuo darosi labai grėsmingas ir net pavojingas, nesuprantu jo elgiasio. Keistas dalykas tas, kad urgzdamas jis neretai vizgina uodegą, tačiau urzgimas skamba grėsmingai :(
Puslapiai: 1 2 Pirmyn
Skaito temas (1 svečių)
Sprendimas: The site runs on the 1C-Bitrix       Dizainas: DESS