lt

Paaukoti per

Kiti būdai paremti

Apklausa


Iš viso: 771832
Šiandien: + 4077
Naudotojo vardas:

Slaptažodis:


Prisijungti

Pamiršote slaptažodį?
Registruotis

Agresyvi katė. Ką daryti?

Puslapiai: Atgal 1 2 3 4 5 ... 8 Pirmyn
RSS
Agresyvi katė. Ką daryti?
 
NERI, labai džiaugiuosi už jūsų katulį, jus ir mamą. Dėl tėvo gerumo- nesutinku, nes tik prispirtas pasakė, ką padaręs. Joks čia kilnumas. O ultimatumą palikite galiojantį- JOKIŲ nuolaidų ir jokių diskusijų. Pasakykit, kad nedrįstų prie katinėlio nė pirštu prisiliesti, o jeigu klaus ar jis, ar katinas, atsakykit- katinas. Ir nebijokit būti ryžtinga ir tvirta tuo klausimu. Jis nuo tokių žodžių nebus įskaudintas labiau, negu jis savo poelgiu įskaudino jus ir jūsų mamą. Pasakykit, kad to neatleidžiat ir tas įvykis pakeitė jūsų požiūrį į jį, kaip į tėvą, kaip į žmogų. Tik atviri ir šalti dukters žodžiai privers susimąstyti ir bandyti kažkaip keisti santykius. Būkit stipri ir ryžtinga. Perduokit mamai kuo nuoširdžiausius linkėjimus ir palaikymą. Pasakykit, kad daug žmonių dėl jūsų katulio pergyveno.
 
Pavarot merginos (Ilo.Kol). Iš tos begalinės meilės katėms nebesupranta ką kalbate. o jei tėvas parsineš į butą kokį nors sau labai mielą augintinį, pvz, kokį paršą, arba kokių vištų pulkelį, o gal kokį žavų roplį, ir į jūsų pretenzijas dėl bardako namuose pareikš nepatinka - dinkit iš čia, jūs mane ne šeima? taip išeitų jis būtų teisus? Ar šiuo atveju vistik savo interesus jau keltumėt aukščiau tėvo ir jo mylimo augintinio?  Ir taip žmogus 3 metus kentė katino terorizavimą, o mylinčios moteriškės net nepasidomėjo ir nepabandė problemos išspręsti...
O kodėl sakiau kad tėvas geros širdies? Iš visų man pažįstamų vyrų - 99% tokioje situacijoje būtų katiną nugalabiję. Tokia realybė.
p.s. atsiprašau Odeta kad tokioje temoje tenka šitaip diskutuoti.
Bet neabejoju kad turėtumėte labai protingų ir vertingų patarimų šioje situacijoje.
 
Svecias o kaip Jus isivaizduojate - katinas terorizuoja zmogu- kaip tai atrodo? Uz kokius veiksmus gyvuna butu galima nuzudyt kaip uz bausme?
 
Perkąstos kojos sakyčiau nėra visiški niekai...

kodėl būtinai žudyt? Bent jau bandyt sudrausminti/perauklėti, jei nieko nesigauna - paieškoti katinui kitų namų (ir kas be ko, ne tėvui tuo reikia užsiimti...). Bet kuriuo atveju - ieškoti kompromiso, o ne ignoruoti problemą, tikėtis kad ji išsipręs savaimę ir pasiųsti tėvą ant 3 raidžių ir išprašyti iš savo nuosavų namų.  

o dėl žudymo, juk jūs neprieštaraujate dėl galvijų žudymo, dėl to paties paršiuko ar vištos nugalabinimo. Juk šiaip ar taip, tai tai pat gyvybė. Su savo instinktais, savo jausmais. Bet savęs negraužiate ir nesmerkiate, jums tai neatrodo kažkas baisaus. Bet kates/šunis jūs išskiriate , nes jie ypatingesni/protingesni ir t.t.  Tačiau tuo pačiu pripažinkite - didelė dalis žmonių jiems abejinga. Ne nekenčia, bet tiesiog abejinga, tokių išskirtinių jausmų šie gyvūnai nesukelia. Kitaip sakant, dideliai daliai visuomenės katės gyvybė ir veršiuko gyvybė yra lygiavertė. Ar jie teisūs, ar ne - nesiimu spręsti, ne čia diskusijos esmė. Tik konstatuoju faktą kad taip yra. Kad tokių sakykim pamišusių žmonių dėl vienos ar kitos rūšies gyvūnų yra ne taip ir daug. Todėl ir ekstremistinis požiūris  niekur nenuves, reikia geriau surasti sau ir savo auginintiams vietą tarp tos didžiosios dalies 'ne taip' mąstančių , ir neiškasinėti karo kirvių. Tuo labiau tarp savo artimiausių žmonių.
Tokia mano nuomonė.
 
Citata
Svečias parašė:
Bet neabejoju kad turėtumėte labai protingų ir vertingų patarimų šioje situacijoje.

Turiu patarimų, ir dar kiek, tik kad mergina neskambina, nors ir tel.nr. įdėjau :)
   Šioje situacijoje tėtis neteisingai pasielgė - aišku kaip dieną. Bet jis pasielgė impulsyviai (nors, sakė, kad dažnai sakydavo, kad jam jau gana...) Bet moterys irgi kaltos, kad tiek metų nieko nesiėmė. Reikėjo visais bažnyčių varpais skambinti ir prašyti patarimų, pagalbos. Aš kartojau ir kartosiu: augintinio buvimas namuose turi atnešti teigiamą atmosferą VISIEMS šeimos nariams. Jei vieni džiaugiasi, o kiti kenčia - jau negerai. Na, mano katinai niekada taip nedarė, - net jei ir buvo kažkada panašių požymių, jie tuojau pat buvo išspręsti problemai neįgavus pagreičio. Natūralu, kad katinas išsirenka vieną dievinamąjį asmenį, kitą myli, o kažką tik toleruoja (todėl mūsų šeima visi turėjo po vieną katiną :) juokauju). Kad nekęstų - retai būna, bet nepamirškime, kad katinai yra mėgdžiotojai ir jie mėgdžioja ne tik savo gentainius, bet ir žmones. Kažką mergaitė su mama darė ne taip tėčio atžvilgiu. To nesužinosime, jei pati Neri nesirūpins atskleisti. Galų gale, yra ir specialių homeopatinių vaistukų katinams, kenčiantiems nuo elgesio problemų, bet kartu su vaistukais turi darniai "dirbti" visa šeima.

  Neri, vis dar laukiu jūsų skambučio.
Žmogus, priklausantis katei :-)
 
Citata
Svečias parašė:
Kad tokių sakykim pamišusių žmonių dėl vienos ar kitos rūšies gyvūnų yra ne taip ir daug. Todėl ir ekstremistinis požiūris niekur nenuves, reikia geriau surasti sau ir savo auginintiams vietą tarp tos didžiosios dalies 'ne taip' mąstančių , ir neiškasinėti karo kirvių. Tuo labiau tarp savo artimiausių žmonių.
nezinau, gal neviska isiskaiciau, bet zmoniu mylinciu gyvunus labai labai daug. Vieni suteikia pastovius ar laikinus namus, kiti remia finansiskai gyvunu globos organizacijas, dar kiti dirba gyvunu globos organizacijose savanoriskai ir t.t. Jau pervedant 2 proc. matome, kad visuomene domisi ne tik vaiku, seneliu namis, bet ir gyvunu prieglaudomis. Tai labai dziugu:))
 
va už ką Odeta aš jus labai gerbiu - nepaisant begalinės meilės katinėliams, nepradedate nekęsti ir žmonių :) Gerbiu ir mokausi.
 
Citata
Irena Pifo parašė:
nezinau, gal neviska isiskaiciau, bet zmoniu mylinciu gyvunus labai labai daug. Vieni suteikia pastovius ar laikinus namus, kiti remia finansiskai gyvunu globos organizacijas, dar kiti dirba gyvunu globos organizacijose savanoriskai ir t.t. Jau pervedant 2 proc. matome, kad visuomene domisi ne tik vaiku, seneliu namis, bet ir gyvunu prieglaudomis. Tai labai dziugu:))

kaip pažiūrėsi. Kas yra 'daug'? Ir dar 'labai labai daug'? Net jei jų tarkime yra 100 tūkst (abejoju ar tiek yra. Tikrai labai mylinčių, atsidavusių, pasiryžusių pasidalinti paskutiniu duonos kasniu ) - ir tai bus tik 3% ... Juk nepradėsite teigti kad tie kurie laiko gyvūnus - jau automatiškai priskiriami prie jų mylėtojų :)
 
višta turi jausmus? ji mąsto? ji kenčia?
 
galima su paskutiniuoju komentaru pabaigti sita tema,nes tema sukurta apie kitus dalykus kalbeti..
Bet man irgi daznai uzkliuna kai buna is nesveikos meiles gyvunam nukeliaujama i visiskas lankas..As pati is tu kurie dazniau uzstoja gyvunus..bet sioje situacijoje as izvelgiu ir kitokiu dalyku..
Na mano draugo nemegsta nei viena kate,nors niekada nebuvo nieko padares nei nuskriaudes,nei erzines..bet as isivaizduoju kaip zmogui nemalonu gyventi kai jis yra nuolat puolamas ir apdraskomas,braizomas ar kandziojamas..as sutinku,kad turi problema spresti visa seima...o kai zmogus mato kad jis yra visiskai ignoruojamas,o katinas auksciau visko...gal but ir prasideda ultimatumu kelimas..galbut pacios moteraites nesugalvojo imtis inciatyvos kaip spresti problema..cia isvis neaiski situacija nes yra snekama is vienos "varpines" kita varpine tyli..vadinasi vienareiksmiskai cia niekas net situacijos nezino..
Gyvunai yra neprognozuojami,zmogus tikrai nezino ka gyvunas galvoja ir kas ten galvyteje sukasi,daznai koja pakisa ir nesutinkantys bio laukai..taip kad...

Odeta,trinkite,visus situos komentarus ir toliau rasykite ir pasakokite apie ka yra dienorastis sukurtas:)
aciu uz isklausyma.
 
Citata
sandraa parašė:
Odeta,trinkite,visus situos komentarus ir toliau rasykite ir pasakokite apie ka yra dienorastis sukurtas:)
aciu uz isklausyma.

Visai nenoriu, kad tema būtų ištrinta, nes ji labai įdomi ir, pasirodo, aktuali. Paprašysiu moderatorių perkelti ją kitu pavadinimu ir galėsime tęsti :)
   Kaip matai, Sandraa, vis nesiseka užbaigti, nes ir aš dar noriu kai ką pridėti :)
   Mes turėjom beprasidedančią problemą su mano a/a katinėliu Mikiu. Dar būdamas mažas, gal dvi savaites jis nematė mano sūnaus, kuris buvo išvažiavęs atostogauti pas senelius. Vaikui grįžus Mikis ėmė lyg priešintis jo buvimui pas mus, atvirai pavyduliavo, šiaušėsi prieš jį. Visko neaprašysi dabar. Mes su vyru sunerimom, bet staigiai ėmėmės veiksmų, kurie mums tada atrodė tinkami: visi apsikabindavom, paimdavom ir Mikį ant rankų, aš garsiai sakydavau "myliu Mikį, myliu Vincentą, mylim vieni kitus". tuo tarpu glostydavom Mikį, bučiuodavau vaiką, po to vėl Mikį. Na, žodžiu, tokį cirkelį darydavom. Ir padėjo! Tas pats buvo, kai Sara pas mus priklydo - Mikis tarsi toleravo jį iš pradžių, bet vėliau prasidėdavo pavydo scenos, kurios, jų nešvelninant, galėjo pasibaigti galai žino kaip. Vėl gi, imdavom abu katulius ant rankų, visi iš eilės juos glostydavom ir čiulbėdavom kaip juos abu mylim, pabrėždami jų vardus. Padėjo! Reikia tik kantrybės. Vėliau, Mikiui grįžus namo, o Sarai ne, aš išraiškingai sakydavau "Miki, kur Sara? Surask Sarą". Mikis pradėdavo teatrališkai dairytis pro langą, vėliau pasiprašydavo laukan ir už kelių minučių parvarydavo Sarą namo. Aš nejuokauju - katinai suprasdavo labai daug žodžių. Su jais reikia kalbėtis, spręsti problemas ir raminamu, įtikinančiu tonu, glostant, myluojant. Tai TIKRAI veikia. Matyt, Neri šeimoje tai buvo pražiūrėta ir laiku nesusigriebta, - gal numojant į tai ranka, o gal tiesiog neįvertinant katino proto ir gudrumo.
Žmogus, priklausantis katei :-)
 
Sveiki,

sekdavau Jūsų temą, tačiau vis nedrįsdavau parašyti, bet po paskutinio komentaro nesusilaikiau. Odeta, Jūsų kantrybė-nors vežimu vežk! Randate išeitį bet kurioje situacijoje! Kovotoja    (s)
 
Citata
Unė parašė:
Sveiki,



sekdavau Jūsų temą, tačiau vis nedrįsdavau parašyti, bet po paskutinio komentaro nesusilaikiau. Odeta, Jūsų kantrybė-nors vežimu vežk! Randate išeitį bet kurioje situacijoje! Kovotoja    

Ačiū, Une :) Gyvendamas su katinais išmoksti kantrybės. Gal kas ir pasijuoks, kad aš juos sužmoginu, bet taip yra ir toks elgesys pasiteisina. Visada stengiuosi mąstyti, ieškoti elgesio priežasčių, o paskui sprendžiu taip, kaip kad spręsčiau su savo vaiku. Sūnų turiu puikų, geros širdies, atvirą, dorą... tad tikint, kad katinai pasiekia maždaug 5 metų vaiko intelektą, aš panašiai ir elgiuosi su jais (kaip su suaugusiais, aišku:)). Juk vaikai ir katinai net kalba panašiai. Niekada nedraudžiu katinėliui lipti ant lovos, miegoti kartu, jei jis to nori. Aš mąstau: kodėl gi ne, tik turi būti švarus. Visi katinai buvo labai švarūs, išskyrus a/a Sarą, bet tai ne bėda - išmokom kantriai kojytes plauti ir tiek  :$
Redaguota: Odeta Motiek - 2010 06 17 21:04:24
Žmogus, priklausantis katei :-)
 
Kiekviena diena skaitau siuos dienorascius ir su gerb.Odeta isgyvenu visas nesekmes ir sekmes.Jus tikrai puikiai rasot ir esat nuostabus zmogus.Parasyt nusprendziau todel,kad tokia situacija(kai katinas terorizuoja zmogu)patyriau pati.Kai ateinu i svecius pas giminaite,jos katinas pastoviai man reiskia pretenzijas snypstimu,trenksmais letena  :=]  ir dar iseinant uzveja :O .Nesu jam nieko blogo padariusi.Labai megstu gyvunus,bet jei tai vyktu kiekviena diena...Bandau jo elgesi paaiskinti sau taip:islepintas,gal ji erzina garsesnis pokalbis,gal jauciasi namu seimininkas.Pvz.:jei bandau pasnekinti jis atsisuka ir sukniaukia(katinu kalba tikriausiai reikstu:ATSTOK NENORIU SU TAVIM KALBET),o jei bandau paglostyt,vozia letena atgal.Grynai va toks :=]
 
Taigi, kad nebetrukdyciau Odetos temos, nusprendziau sukurti sia. Esu ta pati "Neri", tik uzsiregistravus kitu nick'u. Tikiuosi, forumo administratoriai neistrins sios temos,nes mano gyvunelis nera is "SOS gyvunai", bet jis jau sulauke demesio ir norisi problema spresti kartu... Pradziai nukopijuosiu visa istorija:

Trumpa istorija tokia, kad turejom katinuka, kuri siaubingai mylejom, jis buvo padovanotas mano gimtadienio proga, jam dabar seseri metukai, bet nuo kokiu 3 jis pradejo pulti ant tecio... Ji siaubingai apkandziodavo ir isikabindavo nagais, apsivydavo koja ar ranka ir nepaleisdavo, zodziu budavo ispuoliai, kurie gasdindavo visus namiskius. Labiausiai katinuka mylejo mama... Mes ji iskastravom neseniai, manem, kad agresija pasibaigs, bet kur tau... Stai po kokio men jis vel pradejo pulti, teciui perkando koja, tai jis sake, kad isnes katina, nes jau paciam baisu po namus vaikscioti. Mes manem, kad jis juokauja, bet vis dazniau taip sakydavo, o va siandien ir atejo ta diena... Mama grizo is darbo ir neberado jo.... O tecio visaip klausinejom, kur isnese, jis nesako... Isvis neprisipazista. Man su mama prasidejo isterijos, mama beprotiskai verkia ir sako, kad mirs is sielvarto... Man irgi labai skaudu, nes negaliu but salia ir jos paguosti. Mama visur aplink namus ieskojo katinuko, bet jo nera... Tetis net neprisipazista, kad ji isnese, nors radom tase pilna prikvipinta valerijonais ir priklota laikrasciu. Zinom, kad jis ji isnese ir galbut niekada nepamatysim... Mama sake net nenori grizt i namus... Zodziu siaubas, neisivaizduoju, ka daryt, ka galvot... Be galo skaudu.... :((((

As pasakiau, kad siandien paskutine diena, kada isvis su juo kalbejau... Aisku, kai nuvezem pas veterinara kastruoti, tai sis sake rinkites arba tetis, arba katinas. Ir dauguma zmoniu sakydavo, kad zmogus svarbiau uz katina. As suprantu, kad jiems abiems buvo sunku gyvent vienoj patalpoj, bet vis tiek... Dabar sunku pagalvot, kad jis pats vienas kazkur... Juk neleisdavom i lauka jo niekada, jis net nesupranta, kas aplink ji dedasi... Mama is proto eina, sako nebenoriu grizt namo, nes vien prisiminimai... Man irgi dar sunku susivokt, kad po seseriu metu nieko nebebus namuose, niekas nepasitiks ir nemiegos prie sono.... :(((((

As isivaizduoju, kad jam gali but blogai, bet pries daug daug metu turejom mes katinuka, kuris pats pabego (jis buvo 2.5 metu ir nekastruotas), ieskojom koki menesi, niekur nebuvo, o po to radom prie buto duru kniaukanti, neisivaizduoju, kaip jis grizo, kaip atpazino, kur jo namai (tiesa,kai buvo dar labai mazas, kartais uz pavadelio isvesdavom i lauka, gal prisimine?) Mes tevui jau paskelbem ultimatuma, jis kazkur isvaziavo ir isjunge telefona (mazdaug, jei jums katinas svarbiau uz mane, tai taip ir darykit). Zodziu, kazkoks siaubas... O dar blogiausia, kad as gyvenu Vilniuje, del darbo ir busimos keliones negaliu grizti namo, o siaip eiciau su mama visur ir ieskociau, kur tik galima.... Kad bent jis pasakytu, kur isveze katuka...

PO DIENOS:

O, Dieve, negaliu patiketi... Vakar visa vakara praverkiau, nakti nemiegojau, net raminantys nepadejo. Su mama kalbejomes telefonu beveik visa nakti. Krete siurpas vien nuo minties, kad mano mazutis kazkur vienas nakti issigandusiomis akytemis sedi.... Siandien ryte dar prasem tevo pasakyt, kur isnese, tai pamelavo, kad pas pazistama ukininka. As netikejau, nes pazistu teva ir zinojau, kad tokiems dalykams jis ryztusi tik pats vienas neveldamas kitu zmoniu... Mama pamate, kad ir as labai isgyvenu, tai bandem viena kita ramint, kad atsiras....Mama jam visa ryta rase zinutes, maldavo, kad pasakytu, kur isnese, sake, kad man blogai, nemiegu, neinu i darba ir pan...Na, ir gaunu apie puse dvieju siandien skambuti is tevo... Norejau nekelt, bet kazkas viduj sake, kad gal nori pasakyt ka nors svarbaus. Saltu tonu atsiliepiau, o jis sako: "Katina paleidau pramones gatvej netoli buvusio telekomo, as sakau kur tikslaii, kurioj vietoj, jis sako ant kampo prie sankryzos... Sakau tikrai? Jis sako: Taip. Sakau, o jei ten jo nebebus? Sako: "Bus". As is karto skambinu mamai, viska pasakiau, ji isejo is darbo, is karto nuvaziavo i ta vieta ir.... koki pusvalandi nekele telefono, as ejau is proto, manydama, kad turbut ji pamate negyva pervaziuota masinos ir nenori man sakyti... Ten labai judri sankryza...IR PAGALIAU JI PAKELE RAGELI, sako: Radau!!! Ir verkiam abi... Sako gulejo prie medzio kazkokiuose kiemuose ant saulytes, visas apsiasarojes....Dabar vezasi namo. Speju, siandien po darbu vaziuosiu i Siaulius bent dienelei, labai noriu pamatyt savo brangenybe... Dieve, vis dar netikiu, kad ivyko stebuklas. Dabar aisku klausimas, ka su katineliu daryt, nes jei tevas gris, vel gali but blogai... Siaip mamos teta zadejo priglaust kazkuriam laikui...Nezinau... Svarbiausia, kad jis gyvas ir jis su mumis smile(s) smile:$ smile:$ smile:$ smile:$
 
Ar pavyko aplankyti katinuka?
 
NERINGA, šauniai padarėte, sukūrusi naują temą. Tai tikrai įdomu- žmogaus ir augintinio bendravimas ir kaip augintinis įtakoja šeimos narių tarpusavio santykius.
Beje, kaip Nikis laikosi, ar nesusirgo?
 
Neringa, prašiau administratoriaus, kad perkeltų šią VISĄ temą čia. Ji įdomi ir negalima išmesti nieko. Taigi, tuoj viskas sklandžiai tęsis. Beje, forumo vietą t.p. prašiau pakeisti kad būtų informatyvesnė. Ją reikia priskirti prie gyvūnų auginimo, tada prie aiškios problemos "elgesys, agresyvumas" ar pan.
Žmogus, priklausantis katei :-)
 
Ka tik grizau is savo gimtines :) Puoliau skaityti Jusu visu komentarus, net nustebau, kiek zmoniu domejosi sia istorija, kiek visi kartu isgyveno. Jauciu labai labai dideli jusu palaikyma. Aciu uz tai!!!!!! [.|.|.|.]
Pasistengsiu atsakyti i daugumos jusu klausimus/samprotavimus ir papasakosiu, kas naujesnio musu katinuko gyvenime :)
Taigi...Vakar vakare grizau, mane Nikutis pasitiko pasipuoses (mes visada taip darom su mama, kai as griztu is sostines ( o tai buna gal karta i 2 men), mama papuosia Niki kokiu kaspineliu ir jis manes laukia. Sakom: "Na va, Nikutis pasipuose manes laukdamas" :! Siaip katinelis buvo ramus, labai leidosi glostomas, paemiau ant ranku, glosciau, buciavau, meiliai snekejau, jam lb patiko. Miegojo jis kartu su mama, is pradziu stebejau, kaip sunku jam buvo uzmigt, vos uzmerkia akutes, tuoj prasimerkia, lyg bijotu, kad uzmigus vel neprasidetu ka tik isgyventas kosmaras), sujudedavo nuo kiekvieno pasalinio garso (ypac nuo masinu burzgimo, nes ji mama rado visai netoli gatves, vadinasi, isibaimines masinu),bet po truputi nugrimzdo i miego karalyste ir ismiegojo iki ryto  ;) Na, atrodo viskas kaip po senovei, daug valgo, normaliai tustinasi, greit persiorentavo i namu erdve. Su mama dar iki siol dziaugiames, kad taip greit pavyko ji rasti!!
Na, o dabar antra istorijos puse: vakar/siandien tetis negrizo, buvo isvaziaves pas broli, as jam paskambinau, atrodo graziai pasikalbejom, klause apie katina, kur radom, kaip jis reagavo, ar atpazino mama ir pan. Kaip suprantu, jis irgi mylejo musu katineli, anksciau budamas mazas turejo daug gyvunu, o ypac myledavo kates, bet sis atvejis privede prie tokiu dalyku, kuriu, aisku, neimanoma atleisti... Ryt (06.18) zadejo tevas grizti namo, dar snekedamas apie katina jis uzsimine, kad tegu mama veza ji pas sese (kur ir zadejom, bet tik niekaip to pazado neistesejom), as sakau "Na, paziuresim", nenorejau leistis i kalbas, nenorejau jo nervinti, nes ir paciam turbut ne pyragai buvo (beje, jis ta nakti, kai buvo isneses Niki, irgi nemiegojo, net nejo i lova, nezinau, ka jis maste...) Is tikro musu katinas yra puoles ir ant mamos, ir ant manes, na, aisku retais atvejais, bet irgi uzeidavo tokie momentai, kai pradedavo skleist garsus i MAAAAAU... ir puola. Mamai kazkaip pavykdavo atsiginti, o va, teciui ne itin, jis nera matyt tokios geros reakcijos :D Mes visad galvodavom, kad katinas puola, nes yra nekastruotas, iskastravom tik pries menesi, nors jam jau 6 metai. Manem, kad jaucia vyriska kvapa ar nori pats valdyt teritorija, zodziu, manem, kad iskastravus viskas nurims. Deja...
Mama sake nenori girdet kalbu apie Nikio isnesima, nes ji be galo prisirisus prie katino, jis visur paskui ja sekioja, net turi miegot ten pat, kur buna ji :D As kartais net vadinu ji suniuku, nes eina is paskos visada. Tad galvojom, kaip padaryt, kad kaip ir Odeta sake, butu galima VISIEMS dziaugtis katinuku. Anksciau kai kalbejom su ji kastravusiu veterinaru, sake, kad galima nusipirkt raminamuju, tai siandien vakare mama nuvaziavo ir nupirko is veterinaro Serene UM Calm tableciu, kuriu po puse reikes duot katukui ryte ir vakare. Kiek paskaiciau, sie raminamieji yra nuo agresijos. Zinoma, labai labai labai tikiuos, kad suveiks, nors zinau, kad tetis ir toliau bijos katino, nes kiek kartu sakydavom nebebijok, jis tikrai nebepuls, ir vos tik susidraugauja, tuoj vel ispuolis...Na, bet jei vaistai suveiks, gal po kiek laiko tikrai jie vel susidraugaus? Zodziu, ziuriu i ateiti su viltimi ir laukiu... Blogiausiu atveju bandyciau ji parsibogint pas save, nors tam salygu beveik nera...

P.S Ryt turetumet sulaukti mano mamos skambucio :) Manau, bus geriau, jei patarsit jai, nes visgi mamai teks kazkaip laviruoti tarp dvieju ugniu  *^

Dar karta dekoju visiems uz parama, prirasiau jau visa romana, bet labai smagu, kad kazkam idomi si istorija... Jei noresit, galesiu ikelti Nikiuko nuotrauku :) :$
 
Sveiki, kam idomu del katinuko, kuri isnese tevas, skaitykit tema cia:

http://sos-gyvunai.lt/communication/forum/forum11/topic1719/messages/
Puslapiai: Atgal 1 2 3 4 5 ... 8 Pirmyn
Skaito temas (2 svečių)
Sprendimas: The site runs on the 1C-Bitrix       Dizainas: DESS