lt

Paaukoti per

Kiti būdai paremti

Apklausa


Iš viso: 2533045
Šiandien: + 957
Naudotojo vardas:

Slaptažodis:


Prisijungti

Pamiršote slaptažodį?
Registruotis

Micė ir... gyvenimas, netekus Pupos ir Usurskėlio3

Puslapiai: Atgal 1 2 3 4 5 ... 16 Pirmyn
RSS
Micė ir... gyvenimas, netekus Pupos ir Usurskėlio, kačių depresija; netekus augintinių
 
Citata
Brigita parašė:
Linkėjimai ir padėka Jums nuo kačiuko, kuriam padėjote praeitą vasarą :) Tiesa, jis jau nebe kačiukas, o gražuolis tankaus kailio ir begalinio švelnumo katinas..

Ačiū, miela Brigita! Neužmiršau jūsų, geroji Brigita, tik per rūpesčius vis neprisiruošiu paklausti kaip gi katinėliai laikosi? Ar senbuvė jau priprato prie gražuolio rainiuko? Gal kuo padėti galėčiau? Parašykit kada ir nuotraukėlių atsiųskit, labai džiaugčiausi. O kad rainiukas begalinio švelnumo, tai kitaip ir negalėjo būti - jūs jį ištraukėte iš gatvės ir to jis niekada nepamirš  [}
Žmogus, priklausantis katei :-)
 
bet jau koks vardas nerealus mažojo  [}
Odetuk...man vis ta mintis apie knygą galvoja sukasi [:)
Juk mūsuose labai trūksta literatūros apie gyvūnus, gražių istorijų  [:)
Tiek žmonių palaiko šią mintį [:) .. :$  
Gal tada mes tapsime geresni?  :=]
 
Vardas maziukui melynukui, turbut pagal ryskejanti charakteri teko [}
 
Įdomūs dalykai dedasi. Miciukė pradėjo elgtis taip, kaip anksčiau niekada nesielgdavo, daro visokius naujus dalykus, kurių niekad nedarydavo. Tuoj papasakosiu:

       Anksčiau, mums parėjus į namus, Micė su Pupce pasitikdavo prie durų. Micė greit atbėgdavo pasitrinti į kojas, o Pupa, užšokdavo ant stalo ir ten pasitikdama išrangydavo nenusakomas geometrines figūras visu kūneliu, tarsi per atstumą tirptų iš laimės ir visu savo kailiuku priimtų glostymus. Usurskėlis, gi, krisdavo tiesiai ant kojų - ar kambaryje, ar lauke - ir laukdavo niurkymų. Tą patį Ususkėlis darydavo ir prieš miegą, ir ryte atsikėlus. Micė, rodos, nieko tokio ypatingo nemokėjo, buvo tik nepaprastai meili, tyli, bučiuoklė katytė. Dabar Miciukė lyg nedrąsiai, bet krenta ant žemės prie kojų, kai pasitinka mus rytais. Jei miegamojo durys netyčia uždarytos, tai tyliu, neišlavintu balseliu šaukiasi už durų. Jai dar toli iki Usurskėlio virtuoziško dainavimo, bet įdomu tai, kad ji jį mėgdžioja, o gal prisimena...
       Pupa mėgdavo tokį ritualą: atlydėdavo į vonią, įšokdavo į ją ir prašydavo paniurkoma iki begalybės. Išraičiodavom, iškutendavom ją po visą vonios plotą. Micė tuo tarpu tik kukliai stebėdavo nuo palangės. Dabar gi Miciukė kasdien šoka į vonią,- vos supratau ko ji nori. Ogi raičiotis ir niurkytis kaip kad Pupcė darydavo... Juokas pro ašaras...

      Tik neseniai mama išskalbė visus mano mieliausiųjų gultukus. Usurskėlio kasvakarinė vieta buvo mano darbo kambarėly, priklotoje visokių senų marškinių kriauklėje. Ten jis laukdavo kol aš baigsiu visus darbus. Man atsistojus, eidavo prie dubenėlių rutininiam naktipiečių skanėstui, tada lydėdavo iki vonios durų, kantriai laukdavo kol nusiprausiu, o tada krisdavo ant kojų pasiniurkymui. Paimdavau jį ant rankų ir ilgai ilgai mudu siūbuodavom linguodavom, apsikabinę vienas kitą; aš jam kalbėdavau gražiausius žodelius apie tai, kaip labai jį myliu, koks nuostabus katinas jis yra, kaip labai džiaugiuosi jį turėdama... Tada tokį visą atsipalaidavusį kaip maišą, paguldydavau į gultuką, kur jis, giliai atsidusęs, likdavo miegoti iki ryto...

   Micė, nuodugniai apuosčius dirbtuvėlės kriauklę, pradėjo ten miegoti ir laukti mano darbų pabaigos. Po to lydi mane į vonią... Visai kaip Usurskėlis...

  Kas toje mažoje Micės galvelėje darosi? Ką ji galvoja ir kaip jai viskas atrodo? Ar ji jaučia mūsų skausmingą ilgesį Pupytei ir Usurskėliui ir stengiasi juos atstoti? Ar ji dabar, būdama viena, bandys užpildyti jų vietą? Dievulis žino...

:$
Redaguota: Odeta Motiek - 2010 06 10 00:01:08
Žmogus, priklausantis katei :-)
 
Sakoma, kad savo artimiesiems kasdien reikia sakyti gražius žodžius. Kasdien kartoti kaip labai juos mylim. Nes praradę juos, dažniausiai graužiamės, kad per retai tą sakėm...

    Galiu prisiekti, kad Usurskėlis su Pupa tą girdėjo kasdien iš mano lūpų. Kasdien, po daug daug kartų. Ką ten kartų - ištisas tiradas jiems išvinguriuodavau...ryte, dieną, vakare... Bent dėl to sąžinė manęs negraužia...

    Katinėliai mano...

^*^  ^*^
Žmogus, priklausantis katei :-)
 
Dieve,kaip sunku tai skaityti!Begalinis skausmas draskantis  sirdi :-(. Laikykites Mieloji ODETA [}
 
Odeta, manau Micė tikrai supranta, kad liko viena, be savo ištikimų draugų. Gyvūnėliai dar ir kaip tą supranta. Manau matydama Jūsų skausmus, ji stengiasi bent kažkiek juos palengvinti ir tikriausiai jaučia atsakomybę, kad liko štai viena..
Aš ankščiau vis auginau jūrų kiaulytes. Paskutiniuoju metu turėjau du patinėlius, tarp kurių buvo poros metų skirtumas. Laikėm juos atskirtus vieną nuo kito, nes baisiai pešėsi. Senbuvis kiauliukas Maksas buvo tikras meilumo įsikūnijimas, niurkyk ir niurkyk kaip katiną kokį, todėl tikrai nesąmoningai jį visi mylėjom labiau. O jaunesnysis Mikis nors jau gyveno pas mus porą metų buvo gan karštakošis ir agresyvus, net pasikandžiot mėgo. Kai vieną kartą sunkiai susirgo ir į vaivorykštės šalį iškeliavo Maksas, sunku patikėti, bet Mikis dar tą pačią naktį pavirto švelnumo įsikūnijimu ir visiška savo priešingybe, koks ir išliko iki pat mirties. Atrodo tik paprastas mažas graužikas, o kaip vis dėl to viską jautė:)
Odeta, laikykitės, nepasiduokit!
 
Dieve, kokia gyvūnui atsakomybė atstoti savo išėjusius draugus liūdintiems dėl to žmonėms. Net nežinau, kaip, nesužmoginus gyvūno, tai galima apibūdinti - juk čia išryškėja ir gyvūno psichologinės žinios, ir atmintis, ir sugebėjimas mėgdžioti, ... O kokia patirtis Odetai visą tai stebėti ir suprasti. Bet aš, aišku, geriau sėdėčiau apsikabinus savo "paprastą" gyvūną.
 
Manau kad pas nepaprastą žmogų - ir nepaprasti gyvūnai...
 
Citata
Svečias parašė:
Manau kad pas nepaprastą žmogų - ir nepaprasti gyvūnai...

Aš manau, kad PAPRASTO gyvūno tiesiog NĖRA. Visi jie nepaprasti, turintys tik savo charakterį, tik savo mėgstamus įpročius, tik sau būdingą elgseną. Šeimininko "reikalas" tą augintinio nepaprastumą įžvelgti, išgryninti, kad šeima galėtų geriau prisiderinti vieni prie kitų, kad geriau suprastų vieni kitus, o tai yra raktas į gražų ir darnų gyvenimą. Gyvūną būtina suprasti jau vien dėl gero namų mikroklimato.
   Juk ir vaikai gimsta skirtingi, bet tas mūsų kažkodėl nestebina, visi žinome, kad taip yra, mylime juos besąlygiškai. Juk neatsisakome pvz., hiperaktyvaus vaiko: "ai, nepatinka man toks - kitą pasigimdysiu"; arba poros metukų vaikui, vis dar darančiam į kelnes, juk nespardome jo, netriname nosytės į siūsį ar kakus, bet kantriai mokome daryti į puoduką arba prašytis reikalui prispyrus. Jei nepavyksta, juk kreipiamės patarimo į gydytojus ar net psichologus... Galėčiau duoti begalę pavyzdžių, apie kuriuos galbūt daugelis net nesusimąsto, o juk su augintiniais yra visiškai tas pat: reikia gerbti jį, nežeminti jo orumo (ypatingai liečia kates), besąlygiškai mylėti ir geranoriškai auklėti. Apie šuniukus negalėčiau daug pasakyti, bet manau, kad irgi bus panašiai.

    Vaikų elgesys - visos šeimos mikroklimato atspindys. Tai liečia ir mūsų kailiniuotuosius augintinius  :$
Žmogus, priklausantis katei :-)
 
Sutinku su paskutiniuoju Odetos komentaru visu 100%
 
Daznai ir as susimastau..kuo skiriasi gyvunas nuo zmogaus..tik tuo kad zmogus yra protingesnis,kuriam daznai tas protas pakisa koja..
Gyvunas gi taip pat turi savo mastyma,savo poreikius,savo norus.Lygiai taip pat kaip ir zmogus..
Odeta,su suneliais lygiai tas pats..aisku suniukai greitai atleidzia,jie nemoka pykcio laikyt..bet kai zmogus pazemina ar sutrypia ju oruma irgi moka jaustis labai nuskriaustais..
Man daznai irgi sako kad mano suniai geriau gyvena uz mus pacius,sako kad kas per ismyslai gi suo...
Na man iki siol taip nesuprantama...jeigu man daugiau dziaugsmo teikia palepinti savo suneli ar duoti skanesni kasneli nuskriaudziant save...as nematau tame nieko blogo..
Taip,kad gyvunas kaip ir kiti seimos nariai yra toks pat pilnateisis gyventojas ir narys.Ir zmogui butina suteikti jam/jiem viska geriausia kas imanoma is zmogaus puses.
 
Šiandien Micė vėl nevalgė. Galvoju, gal karšta? Įdėjau jai į lėkštutę grietinytės - mėgdavo ją abi su Pupa. Pradėjus jai ragauti grietinę, kažkur iš už kampo atskriejo Pukis-Baisulis ir, įjungęs staigų stabdį prie lėkštutės, prisijungė prie lapnojimo. Miciukė ramiai užleido jam lėkštelę, kiek palaukusi išlaižė mažuliui visą galvelę ir auseles. Mažius net nenustojo lapnoti  :=]  Pasisotinęs ir palikęs mažutytį nesuvalgytą likutį lėkštelėje, ėmė laižytis. Miciukė patenkinta tą likutį užbaigė.

    Va taip šiandien pas mus  [}
Redaguota: Odeta Motiek - 2010 06 13 00:34:35
Žmogus, priklausantis katei :-)
 
išties gyvūnai kenčia ir myli ne prasčiau, nei žmonės (daug labiau, nei dauguma "žmonių"!!!)... nors turbūt Micė tokia yra dar ir todėl, kad gyvena pas Jus... Kenčia pati, mato kenčiančius jus, bet vistiek rūpinasi mažuoju... Mieloji Odeta, stiprybės stiprybės stiprybės!!! Esat labai reikalinga likusiems ir daugeliui daugeliui kitų...
 
Kaip vargšė Miciunė, pati kentėdama, stengiasi lengvinti kitų kančias, rūpintis mažuoju uraganiuku Baisuliuku...
 
vis prajuokina tas vardas Pukis- baisulis.
Dziaugiuosi, kad Odetai yra kuo rupintis. Taip nustumiamos niurios mintys. Liudna, kad tokiomis salygomis atsirado tas ziogas. Bet kazkas nepaaiskinamo yra pasaulyje: vienam isejus, ateina kitas. Kai 16 metu katytei atejo laikas iseiti, maniau, kad stai dabar sumazejo mano gausus burys. Kur tau! Po laiptais lapkricio men. (!) apsigyveno maza pilkai balta katyte grazuole. Stai tau ir tuscia vieta! Juk nepaliksi ziemai po laiptais. Taip Pilkute skubiai uzeme isejusios vieta. Taip jau buna. :-{
 
Oi, Puki-Baisuli, oi tu Vezuvijau, jaučiu, kad greit ankšta bus mums visiems!!! Uff...visokių katinų mačiau, bet tokių patrakėlių pas mus dar nebuvo!!! Žmoooonėėės, greit patarimų, kaip tą slibiną užgęsinti - rankas, kojas, nosis, ausis baigia nugraužti!!! Jėzusmarijute, ant rankų neįmanoma paimti: kanda ranką, kanda pirštą, jei neleidi, tai siekia alkūnę kąsti, tuoj persisuka ir į pasmakrę KRIMST!!! Paleidi ant grindų, tai puola prie kojos!!! Tykoja visų ir visada, o dažniausiai, kai to visai nesitiki. Tik priiigula, atbulas atsitraukia, paima startą ir skriste skrenda išsižiojęs kąsti!!!  :=]

Lygiai prieš mėnesį sakiau: na koks iš jo baikeriukas - taigi toks švelnus ir lyyyriškas kačiuuukas!!! Ir dabar sakau: koks iš jo baikeriuuukas - SIAUBŪNAS jis šimtaprocentinis!!! Į kapus tuoj nuvarys - negyvai užkramtys  0)

P.S. o dantų aštrumas, tai pardonjadze - kaip ylos!!!
Redaguota: Odeta Motiek - 2010 06 14 02:35:51
Žmogus, priklausantis katei :-)
 
Citata
grazina parašė:
Dziaugiuosi, kad Odetai yra kuo rupintis. Taip nustumiamos niurios mintys.

Akurat, Gražina - niūrios mintys blėsta. Siaubas dabar apima mus, nes nuo to "rūpestėlio" jau reikia slėptis. Patamsyje bijau eiti... Išgydžiau ant savo galvos... (z)
Redaguota: Odeta Motiek - 2010 06 14 02:40:01
Žmogus, priklausantis katei :-)
 
Citata
Odeta Motiek parašė:
Žmoooonėėės, greit patarimų, kaip tą slibiną užgęsinti - rankas, kojas, nosis, ausis baigia nugraužti!!! Jėzusmarijute, ant rankų neįmanoma paimti: kanda ranką, kanda pirštą, jei neleidi, tai siekia alkūnę kąsti, tuoj persisuka ir į pasmakrę KRIMST!!! Paleidi ant grindų, tai puola prie kojos!!! Tykoja visų ir visada, o dažniausiai, kai to visai nesitiki. Tik priiigula, atbulas atsitraukia, paima startą ir skriste skrenda išsižiojęs kąsti!!!  

Net nezinau ar patarimai cia pades (z)  Pas mus lygiai toks padaras namuose. Galvojom - isaugs :-{  Dabar jam devyni menesiai - neisaugo :& Tik jau atsirenka, kam galima kasti, kam ne, ka galima pulti is pasalu, o ko ne :L Ir kas svarbiausia - "auka" pasirenka ta (mane), kas ji labiausiai myli  :$

Kazkur skaiciau, kad galima duoti azuolo sakeliu pagrauzti, bet praktikoje to neisbandziau. Matyt, man dar nenusibodo apkramtytai vaikscioti :D
 
Drakoniukas išsirito:) ar ugnim dar nesispjaudo ? :D
Gal ir tikrai jis padeda Jums (kartu su Mice) įveikti skausmą? Juk tiek dėmesio reikalaudamas turbūt neleidžia paskęsti vien niūriose mintyse? Linkiu, kad jam viskas būtų gerai ir Micei... ir visai Jūsų šeimai...
Linkiu Jums stiprybės ir kad kančia, liepsnojanti Jūsų širdy, užgestų, o vietoj jos sužibtų vilties ir džiaugsmo kibirkštėlės... Kad ilgai ilgai galėtumėte džiaugtis švelniosios Micės ir "siaubūno" draugija...
Puslapiai: Atgal 1 2 3 4 5 ... 16 Pirmyn
Skaito temas (2 svečių)
Sprendimas: The site runs on the 1C-Bitrix       Dizainas: DESS