lt

Paaukoti per

Kiti būdai paremti

Apklausa


Iš viso: 2514178
Šiandien: + 21101
Naudotojo vardas:

Slaptažodis:


Prisijungti

Pamiršote slaptažodį?
Registruotis

Micė ir... gyvenimas, netekus Pupos ir Usurskėlio

Puslapiai: 1 2 3 4 5 ... 16 Pirmyn
RSS
Micė ir... gyvenimas, netekus Pupos ir Usurskėlio, kačių depresija; netekus augintinių
 
…nebėra jėgų niekam, net gyvenimui… Ar čia protėvių šauktis, kaktą priglaudus prie drėgnos žemės, ar klykti kad dangus prasiskirtų…
Medžius išglėbesčiavau, balsą dangui paaukojau, širdį savo pačios nagais išdraskiau… Rodos nieko nebeliko nei galvoje, nei visam kūne. Ir kojos tarsi guminės – nebeneša į kelią…
Išmeldžiau Dievą atimti neapykantą. Ilgai prašiau, įkalbinėjau. Atėmė. Ačiū Tau, Dieve… Bet meilės, meilės tik neatimk…
Žmogus, priklausantis katei :-)
 
To iskesti nelinkeciau niekam..tai yra baisiau uz baisuma..
Bet,Odeta,kad ir kaip viskas..turite gyvent,myleti ir kovoti uz tuos kurie liko,kad tokie dalykai nebepasikartotu..arba bent sumazetu..
nuosirdziai uzjauciu ir linkiu dar kruvos jegu ir didziausios stiprybes....
 
Odeta, laikykites, gal dar sugryz jusu kaciukai, gal nori paragaut nerupestingo gyvenimelio, negali but taip , kad visi katinai tuntais eitu prie tos nelemtos tvoros...kaip sakoma viltis mirsta paskutine :)
 
Kol kas nekalbėkim apie tai, kas ką tik buvo. Neklauskite. Vėliau...

 Noriu pakalbėti apie tai, kokios godos aplanko netekus augintinių... Noriu atidaryti šią temą, kad galėčiau toliau tęsti dienoraščius iš buvusių "Sos-gyvūnai" augintinių gyvenimo. Man reikia su kažkuo pasikalbėti, reikia toliau rašyti apie savo augintinius, nes kitaip išprotėsiu...

 Sklandžiai man nepavyks, bet bandysiu po truputuką. Tas "truputukas" šiandien tik toks ir bus: MICĖ DEPRESUOJA. Pirmą savaitę po Pupos ir Usurskėlio netekties nieko nevalgė. Na, gal porą sausainiukų ir porą lašiukų vandens. Vis žiūrėjo pro langus, į lauką nesiveržė. Klubo kaulai ir stuburas kaip per rentgeną.. Turbūt nenustebinsiu pasakydama, kad nuo TOS dienos Micė įkalinta namuose...

   Kas nežino, papasakosiu, kad keletą dienų prieš TĄ dieną Greta man atvežė nusividuriavusį kačiuką, pūliuojančiomis akytėmis, iškritusia nuo viduriavimo išange. Mano mylimiausioji trijulė naujoko net nepastebėjo, nes buvo užsiėmusi Svečio ir a/a Nėštukės "priėmimais". Mažylis įsikūrė pas močiutę... Trys paros kas tris valandas homeopatinių vaistukų ir mažylis nustojo viduriuoti. Vėliau vaistukų kiekis sumažintas iki trijų kartų per dieną ir reikalai ėmė tvarkytis: šikniuko skylutės jau net ir nematyti, kurį laiką vis dar kankino meteorizmas (dujos žarnyne), tad labai stipriai bezdėjo. Išsigydėm ir tai, liko tik slogutė ir ašarojančios akytės, čiauduliukas. Pradėjau duoti kitus homeopatinius vaistukus - stiprinančius imunitetą ir kovojančius su panašiais simptomais. Liko tik vis retėjantis čiauduliukas ir traiškanytės prabudus iš miegelio...
Žmogus, priklausantis katei :-)
 
Praėjo jau 21 diena nuo TOS dienos...

Micė dabar apatiška, valgo - tik miežio grūdą, bet įsitempimas ir nerimas lyg praėjo. Jei jos nepajudinsi, tai miega ir miega mano lovoje. Ir tai nėra gerai, nerimauju dėl tokios aiškios depresijos. Rytais atsinešu pilkutį kačiuką iš mamos pas save - jis praleidžia visą dieną mano "gale". Miciukė nerodo jam nei didelės draugystės, nei piktumo. Bet smagu bent tai, kad ji juo domisi. Išmokė pilkutį lipti laiptais (palipa porą laiptelių ir laukia kol tas užsirepečkos, tada vėl palipa - ir vėl laukia), labai bijojau, bet užsilipa jau be problemų. Kai Micei nusibosta mažąjį stebėti, vėl eina miegoti. Keista, bet mažutis net nesistengia užlipti ant lovos ir atsigulti kartu - matyt, Micė nebyliai perduoda, kad jos nevalia trikdyti. Tada mažutis atsigula ant kilimo visai prie miegamojo durų.
Vakarais vyras vis socializuoja juos abu, žaidžia su plunksnų lazdele, niurkosi. Micė kartais prisijungia, bet dažniau tik stebi - o ji juk pati azartiškiausia buvo!... Miegelio mažutis vis dar eina pas močiutę, pas mus jis neužmiega ir nenurimsta. Mama tik paima ant rankų, tai jis iškart kaip kukulis atsipalaiduoja...
Dabar mums svarbiausia Micė. Kad tik neprasidėtų depresija. Manau, kad pradėsiu girdyti raminančiais specialiais vaistukais, nes maisto beveik neprisiliečia. Stebėsim, jei mažiukas ją domins ir jos elgesys gerės, tai mažulis kiulkis pas mus ir liks. O kiulkiui pas mus tai tikrai gerai :)
     
    Apie savo būseną nieko gero negaliu pasakyti... Vyras sako, kad jam tik blogiau ir blogiau...
Žmogus, priklausantis katei :-)
 
Kur cia nedepresuosi... Nuo pat pradziu sekem siu maziu gyvenimeli, buvo kaip savi... Kiek, kur ir ka beskaityciau gerklej stovi kazkas, asaros pacios tvenkiasi, kunas siurpuliais eina...
Laikykites, Odeta! Ir stiprybes visai seimai! Turite pasveikti del tu, kuriuos dar turite. Jiems labai Jusu reikia!
 
sakoma, kad laikas - geriausias gydytojas, gal taip ir bus... Laikykites ir sulauksite geruju ziniu veju [}
 
... uzmirsau prisistatyti - irena
 
Miela Odeta, jūs tokia graži ir tokia gera.Mylime jus.
 
Odeta, mieloji, švelnioji. Mes skaitėm, gydėm ir prižiūrėjom Jūsų katinėlius, mes mylėjom juos ir mylim.  

   Dabar ašaros savaime rieda, kai tik prisimenu. O beveik niekada neužmirštu.

    Odeta, mums skauda, bet paimčiau Jūsų skausmo dalelę, kad Jums nors kiek palengvėtų.

    Te prasmenga dangus, bet mes mylėsime tuos katinėlius ir mylėsime tuos, kurie myli juos. Aš Jus bučiuoju. Te palengvėja Jums, geroji gražioji Odeta. Mes mylime Jus.
 
Miela, Odeta, be galo Jus uzjauciu, visai neseniai grizau i Sos puslapi po savo baigiamuju mokslo darbu rasymo - gynimosi ir perskaiciau baisias naujienas... Laikykites, atraskite savyje stiprybes ir nepaluzkite. Zinau, kad skausmas buna baisus, o dar kai suzinai visa tiesa... O Micei, duokite raminamuju, kad pradetu valgyti, bent vienos savaiteles turetu pakakti. Mano studentiskam katinukui, kuris dabar karaliauja tevu namuose, taip pat buvo uzejusi baisi depresija po kastracijos ir pervezimo pas tevus i namus, kai krausciaus i kita buta, tada jis tik gulejo kelias dienas, nei ede, nei lake... Tai vetrinaras patare duot zmogisku vaistu, israse recepta (zinoma tik labai maza dali zmogiskos dozes), po savaites vaistus nutraukem ir katinukas jau buvo pamirses visas depresijas (bet supratom, kad jo tampytis kartu po skirtingus butus negalesiu, uztat liko pas tevus...). Suprantu, kad Mice is ilgesio ir liudesio depresuoja, bet juk ir zmonems netekus savo artimo israsomi raminamieji kuriam laikui, tai ir katytei turetu padet atsigaut. Svarbiausia, kad valgyt pradetu ir nenusilptu...
 
&) Šiandien laikraštyje "15 minučių" perskaičiau liūdną straipsnį apie kačiukų gaudymą kilpomis, daugiausia Saulėtekio rajone. Yra net namas nufotografuotas su kilpomis ant prabangios tvoros. Tai daroma nuolat, nes dingsta ne vienas ar du katinukai, o daugybė.  :-(
Lietuviai nepakantūs daug kam: kaimynams, šunims, katėms. Išvada iškalbinga ir liūdna. Tai įpareigoja mus dar labiau telktis ir kovoti su degradais ir aiškinti jaunimui. Pradėti reikia no pradinukų. Jau rugsėjo mėnesį kalbėsiu su tėveliais ir eisime į prieglaudėlę aplankyti katukų. Rinksime labdarą. Nėra kito kelio. Arba jie mus pribaigs, arba mes mėginsime padėti vargšiukams. Dar ir dar kartą. Nors vieną gyvybę išgelbėjus, nors vieną šunsnukį nubaudus, jau yra pergalė.
O Odeta, aišku, neužmirš savo numylėtinių. Ir niekas negalės jų pakeisti. Galima tik laikinai negalvoti, nes turi kitais rūpintis.
ODETA, PARAŠYKITE KNYGĄ APIE SAVO KATINUKUS. PRADINUKAMS VAIKAMS. VAIKAI TOKIAME AMŽIUJE NĖRA DAR BUKI. TAI BŪTŲ GERA DORA KNYGA.
SĖKMĖS. PRISIMENU JUS IR UŽJAUČIU.
 
Ilgai kaupiausi parašyti, bet vis nedrįsau. Tik perskaičius Gražinos žodžius pasiryžau...
Miela Odeta, tikriausiai nepaguosiu Jūsų, bet pritarsiu Gražinai. Parašykite knygą. Jūs esate pavyzdys begalinės meilės gyvūnui. Nesavanaudiškos, kantrios ir begalinės. Kiekvienas, kuris skaitė apie Jūsų katinėlius, neabejoju, jog mylėjo, sirgo, slaugė, ieškojo, nerimavo, liūdėjo. Jūs turite nepaprastą gebėjimą papasakoti ne tik nuotykius, bet perteikti jausmus. Tikiu, kad perskaitęs Jūsų knygą vaikas ar suaugęs atkreips dėmesį į katinėlį, šunelį, bus jiems pakantesni, supratingesni.
Visada su Jumis. Užjaučiu. Laikykitės.
 
Odeta, tu FENOMENALI - ir per didžiausią liūdesį tu sugebi ŠITAIP NUOSTABIAI parašyti.
Labai dažnai mąstau apie ŠIĄ situaciją, perspėjau pažystamus, gimines. Tau galiu psakyti tik banalius užuojautos žodžius, bo didžiuma mano minčių energijos nueina į keršto ir žiauraus atpildo linkėjimą tam/tiems ypatoms. Tu juk žinai, kiek daug žmonių yra su tavim ir už tave. Laikykis ir išlik tokia puiki.
 
Nežinau ką pasakyti... nėra žodžių. Kokius išsigimėlius Lietuvos žemelė nešioja... tokie ne tik katulius, bet ir žmones. Kas juos gimdė, augino - tai juk iš kartos į kartą. To balto namo gyventojas matyt irgi turi vaikų...
 
Ačiū visiems mane palaikantiems dabar, kai nenusakomai sunku. Ačiū visiems, palaikiusiems mane ir tada, kai į namučius atkeliavo Usurskėlis. Ačiū, kad rūpinotės juo kartu su manimi, gydėte jį savo nuoširdžiais patarimais. Ačiū visiems seniesiems draugams ir visiems tiems, kuriuos aš atradau čia. Myliu jus visus!
         
   Na, naujienų pas mus kaip ir nėra, viskas tas pats. Gal nauja tai, kad pradėjau nebeužmigti. Visai. Šią praėjusią lietingą, griausmingą naktį abi su Mice nesumerkėm akių, vyras prisijungė prie mūsų nemigos paryčiais. Kalbėjomės daug... tą patį per tą patį. Jam, sako, blogiau. O aš net nežinau kaip man, nebesuprantu - tiesiog nemiegu. Diena kažkaip prastūmiau inertiškai, galvojau, - vakare tai jau krisiu. Bet ne - ir vėl žvali, pulsas kala gerklėje, smilkiniuose, ausyse...kur čia užmigsi.

    Mažulis pilkutis iškeliavo miegučio pas močiutę, visą dieną pravaikęs Micę. Gal nors ta išvargus užmigs. Homeopatiniai vaistukai Evinton daro stebuklus: akytės jau nebeašaroja, nosytė nebėga, gal tik du kartus šiandien sprūstelėjo čiauduliukas. Tik jau nebesuprantu nuo ko - gal nuo dulkių, nes kol dar mažas, tai landžiodamas "išvalo" visas pakampes. Tiesa, mažiui dygsta pieniniai dantukai, tai kramtulis nerealus. Savaitę kramtė mane, dabar kramto Vincentą. Ne tik, kad kramto, bet rodos, tik pamatęs sūnų jau žiojasi kąsti. Smagu žiūrėti, toks "veikėjo" amžius dabar: juda, kruta, laksto, šokinėja, rūpinasi vis kažkuo. Apibėgdamas ratą tai laiptų kampo kietumą patikrina, tai spintelės, tai laikraščius pašiurena, prie mano gulinčių šlepečių praleidžia gal 10 minučių, galiausiai meta - per minkšta! - ir vėl ieško ką galėtų pakramtyti. Tiesa, jo tualetas jau stabiliai lieka močiutės kambary, nebenešiojam, nes kažkaip sumojo, kad du tualetai mano vonioje vienai Micei tikrai per daug. Micė nuoširdžiai nustebusi mažojo "easy going" požiūriu į gyvenimą...

    Tai tiek šiandienai  :$
Žmogus, priklausantis katei :-)
 
Taip ir teka laikas...ir lieka tik viltis, kad išaušusi nauja diena padovanos bent ramybę...guodžia tai, kad gyvenime ateina atpildas. Lazda tikrai turi galus, net ir nelinkint kam blogo. Meilė gyvūnam yra taip įprasta žmogui, kad to, kuris neturi šio jausmo, negalime laikyti žmogumi (autoriaus nepamenu). Aš vis pagalvoju, kad jie jau nebekenčia. Tai irgi guodžia. Odeta, žaviuosi Jumis. Jūs ir Jūsų namai Pupcei su Usurskėliu padovonojo didžiausią dovaną, kokią gali gauti katinas iš žmogaus: rūpestį, saugumą, bičiulystę. Net laisvę. Ir nors skaudu, tai buvo dalis kainos, kurią reikia sumokėti už jų laimingą gyvenimą čia. Nelinkiu pamiršti, linkiu susitaikyti. Visada su Jumis.
 
Odeta, nors jų ir nebėra, jie niekada Jūsų nepamirš, nesvarbu, gyvi jie ar ne. Jūs suteikėte jiems pačias gražiausias dienas, kurių dar neturėjo joks kitas katinas...
Jūs katinėlių garbei, kovojate toliau, kad ir kaip būtų sunku. Žaviuosi Jumis :$
 
Negaliu nustot verkusi... Dieve, kaip gali vykti tokios nesąmonės... Protu nesuvokiama...
Odeta, aš labai džiaugiuosi, kad yra tokių žmonių kaip Jūs. Tikiuosi, su visų pagalba, Jūs nugalėsit tą antžmogį... Stiprybės Jums. Aš nors ir toli, bet palaikau Jus, bent jau savo mintimis.
 
Užjaučiu, jus Odeta. Niekaip negaliu suprasti, kaip žmogus gali būti toks žiaurus... Kaip galima kenkti ar net žudyti svetimą, silpnesnį už save, žinant, kad kažkam tai suteiks šitokį nežmonišką skausmą...
Atminkit. Nors šių katinukų gyvenimas buvo trumpas, tačiau Jūsų dėka jis buvo kupinas džiaugsmų ir išdaigų, šiltų rankų, ištikimybės ir beatodairiškos meilės jiems. Jūs, Odeta, suteikėt savo katukam tokį gyvenimą, kokiu tikrai ne kiekvienas katinas gali pasigirti... Manau jie amžinai liks jums dėkingi už Jūsų šiltą širdį.. :$  


Nepraraskit vilties, viskas Turi būti gerai!
Laikykitės, mes už jus!
8[
Puslapiai: 1 2 3 4 5 ... 16 Pirmyn
Skaito temas (1 svečių)
Sprendimas: The site runs on the 1C-Bitrix       Dizainas: DESS