Jauna kalytė rasta Basanavičiaus ir Švitrigailos gatvių sankryžoje 2012.03.18.
Prižiūrėta, švari, draugiška su odiniu rudu antkakliu, labai nesinori tikėti, kad išmesta, tad skubiai ieškome ją pametusių šeimininkų. Kalytė barzdota, stačiomis ausytėmis, smalsi, judri. Radę žmonės nesutiko jos nė akimirkos ilgiau palaikyti, tad kalytė laikinai glaudžiasi „Naminukų" namuose.
Jei kalytės šeimininkai neatsiras, jai bus ieškoma laikina globa arba nauji namai!
Šeimininkai, mes neprarandame vilties, kad Jūs esate!
Vakar iš netolimos Australijos atkeliavo didžiulė „pandų“ siunta! Devyni dar visai jauni meškinai, maždaug dviejų mėnesių ir pasižymi pandoms ne visai būdingomis savybėmis- moka loti, cypti, reikalauti maisto ir žmogaus draugystės! Tiesa, medžiais irgi nesiruošia laipioti... Bet kam to reikia? Jos mieliau saugos Tave ir Tavo namus,
todėl nedvejok!
Tik nusiteik, kad šuo- panda ne žaisliukas, iš pradžių Jums gali tekti ir pakentėti, nes maži šuniukai kaip ir maži vaikai naktį gali verkti, palikinėt balutes pačiose netikėčiausiose vietose, bet vėliau suprasi, kad šis užsiaugintas gėris atperka visus galvos skausmus, kuriuos patyrei kol jis buvo mažas!
Šuo panda Tau gali garantuoti, kad Tu:
Sutaupysi pinigus, kuriuos išleistum signalizacijai (nuo šiol ji saugos Tavo namus).
Nebijosi likti vienas kaip pirštas, nes ji vienintelė Tavęs niekada neišduos ir neparduos net už skaniausią kauliuką.
Nebepriaugsi papildomų kilogramų, nes kasdien drauge eisit pasivaikščioti ir prasimankštinti.
Jei visgi priaugsi papildomų kilogramų, šuo- panda, niekada nebus Tau gyvas priekaištas ir nebadys akių savo lieknumu- juk ji irgi apvali! Be to jai patiks kai Tu valgysi...
Eidamas su savo šuniu- panda, galėsi visada aukštai iškelti nosį, ir kai žmonės klaus, kokia tai veislė, galėsi drąsiai sakyti, kad tai- vienetinė „pandos“ veislė!
Šunys- pandos, niekada nepraras savigarbos ir neprisipažins, kad... Viso labo yra tik nepaprasto grožio beglobiai šuniukai gimę kažkur soduose, niekieno nelaukti ir nereikalingi, kuriuos vos gimusius norėta išlydėti anapilin. Bet jiems geriau to nežinoti. Jie su viltimi žvelgia į ateitį ir ieško namų!
Šiuo metu visi šuniukai yra paskirstyti pas laikinus globėjus. Devynetuke yra keli patinėliai ir kalytės, šuniukai visi nukirmėlinti ir paskiepyti, bus vidutinio ūgio (jų mamytė iki kelių). Jie gali gyventi tiek namuose, tiek lauko voljere (kai šiek tiek paaugs), todėl nelauk geresnio laiko, jei turi galimybę priglaust geriausią draugą/ę ir kartu nugyventi visą gyvenimą, skambink Godai 864830077 arba Edgarui 867190721!
Paskambinusi mergina pranešė, kad Kalvarijų g. 57, jau kurį laiką mato valkataujantį šunį. Jis tai dingsta, tai vėl atsiranda. Draugiškas juodas kudlius, maždaug iki kelių ateina prašyti maisto. Mergina teigia, kad šis šunelis atrodo kaip be vietos jau antrus metus. Kiek dar gali tęstis toks niekur nelaukiamo prašytojo gyvenimas?
Gal šuneliui atsirastų vieta prieglaudoje? O gal kas priglaustų pagloboti į namus, iki atrastume jam nuolatinius šeimininkus?
Galintys kažkuo padėti, ar žinantys daugiau informacijos apie paklydėlį, skambinkite jį šeriančiai merginai: Julita 8 621 30893 (arba man 8 648 30077- Goda)
„Kaip gera būtų dar šiek tiek pabūti... Kur niekada nesninga ant galvos, kur nieks daugiau neišmeta, kur nieks neužrakina durų kai lieki lauke (o baisiai šalta). Kur nieks piktai nežiūri ir nekaltina, kad pelės neįdomios... Kur niekam neįdomu, kad nesu jauniausia iš visų.Kaip gera būtų dar surasti nors mažytę šalį- kambarėlio dydžio, su mažu foteliu ir pilnu bliūdeliu. „
Katytė atkeliavo iš Prūdiškių miestelio, todėl ir praminėme ją Prūde. Porą metų ji gyveno laiptinėje ir vesdavosi nelaimingus vaikučius, kurie papuldavo po automobilio ratais arba paslaptingai dingdavo. Lig šiol katytės kelias buvo tik duobėtas- į Prūdiškes ji buvo atvežta ir numesta mirti. Atrodė ji labai išvargusi ir apleista. Moteriškėms pamačiusioms pagailo katytės, todėl per šalčius pradėjo įsileisti į laiptinę, ją šerti, prižiūrėti lauko sąlygomis. Netrukus Prūdė pradėjo keistis: numetusi susivėlusius „kaltūnus“, atsiaugino švelnų kailiuką, pagražėjo. Vėliau, patekusi į mano ir Edgaro globą, katytė buvo sterilizuota, o dabar laukia...
Nesikreiptume, jeigu netikėtume stebuklais, bet galbūt kažkas atras mažą kamputį savo namuose patyrusiai ir nuo gyvenimo negandų pavargusiai katytei? Prūdė sveika, rami, taktiška, nereikalaujanti dėmesio, savarankiška, tvarkinga, tikra inteligentė. Visi žinome, kad gyvenimas būna neteisingas, kad vyresėliams vietos po saule ir širdyse dažnai nebelieka, bet gal verta pabandyti kažką pakeisti? Galbūt nuo vieno Tavo žingsnio gyvenimas netaps teisingas, bet katytei padovanotas šansas bus pačiu gražiausiu jos gyvenime įvykiu.
Taip nesinori, kad tiek išgyvenusios katytės, dienos ir toliau bėgtų ant šalto laiptinės betono. Nors ir šeriama, bet, deja, ir ten ji nėra pats laukiamiausias svečias. Ir liūdna, bet tik svečias, o kur tikrieji namai...?
Norėdami padovanoti Prūdei naują gyvenimą, kreipkitės į Edgarą 8 671 90721!
Jau niekas neatriš siūlo galo ir nepasakys kaip jautri rusų mėlynosios mišrūnė Melisa atsidūrė gatvėje. Žmonės jau prieš kelis metus pastebėjo ją Fabijoniškių rajone, tikrinančią pirmo aukšto balkonus ir ieškančią gal maisto, o gal kadais išvykusių ir ją palikusių šeimininkų...
Nors Melisa baikšti, į žmogų žvelgia su nepasitikėjimu ir baime, noras pajusti šilumą ir tikrų namų kvapą, nugalėdavo ir kartais kai ją šėrusios merginos atverdavo balkono duris, ji nedrąsiai įsmukdavo vidun ir įsitaisydavo ant lovos. Deja, butas, kuriame ji nors trumpam atrasdavo ramybę, nuomojamas, ir šeimininkė griežtai uždraudė įsileist vidun bet kokį gyvūną.
Prieš pusmetį į mano ir Edgaro globą jau buvo pakliuvęs Melisos vaikutis Delis, kuris laimingai atrado namus. Beje, tai ne pirmasis šios katytės palikuonis, kurį bandoma išgelbėti nuo gatvės gyvenimo, todėl atėjo laikas pasirūpinti ir pačia mamyte, kuri leidosi pagaunama, tik paspaudus šaltukui!
Iš gatvės į mūsų globą Melisa pakliuvo pačiu laiku- jai teko gydyti stomatitą, dėl kurio porą savaičių sunkiai valgė, o pasveikusią katytę sterilizavome. Dabar rusų mėlynosios mišrūnei maždaug 4-5 metai. Katytė smulki, išraiškingų bruožų, be galo graži ir, deja, be galo liūdna...
Sunku patikėti, kad tokiai jautriai katytei tiek laiko pavyko išgyventi gatvėje. Melisa ieško namų, kuriuose galėtų jaustis saugi. Idealiausias variantas- namai be mažų vaikų ir kitų gyvūnų. Pati Melisa nėra agresyvi, bet bijo kitų gyvūnų, galbūt todėl mūsų globoje ji nesijaučia laiminga. Nuolat tupi po radiatoriumi, žvelgdama pro langą, stresuoja perkėlus į bet kokią naują buto vietą, bijo tyrinėti aplinką, nes visi namie esantys katinai jai atrodo grėsmingi. Žmogus- jai irgi viena didžiausių paslapčių, bet tik pradėjus kalbinti ir glostyti, Melisa murkia, užsimerkia, trinasi, tik tomis akimirkomis ji atrodo atsipalaidavusi ir laiminga.
Mielas šeimininke, galbūt Tu gali suteikti saugumą ir savo namų kampelį šiai jautriai „mėlynukei“? Neslėpsim, Melisa ne ta katytė, kuri ateis Tavęs šildyti šaltais žiemos vakarais, ne ta, kuri dėkodama už maistą suksis tau aplink kojas ir ne ta, kuri kaip žadintuvas kas rytą žadins Tave, baksnodama snukeliu į veidą...
Galbūt ji tiesiog tyliai gyvens Tavo namuose, per daug nereikalaudama, galbūt beveik nepastebima, bet žinos, kad Tavo namai yra ir jos namai, o širdyje jaus tylų dėkingumą už tai kad ją išgelbėjai, kad priemi ją tokią, kokia ji yra. O galbūt Tavo namuose ji pražys iš naujo įgavus pasitikėjimą Tavimi, pradės pasitikėti ir savimi.
Melisa laukia gerų, mylinčių, supratingų ir kantrių šeimininkų. Dėl jos galite kreiptis į globėją Edgarą 8 671 90721! (Vilnius)
Ar pamenate dar visai šviežią istoriją kai trys nuostabios kalytės skubiai ieškojo šeimininkų?
Sveikatos problemų turėjusios tetos šuniukus, išdovanoti apsiėmusi Ieva, nespėjo pasidžiaugt, kad atsirado neabejingų žmonių sutikusių juos priimti į savo šeimą, kai pribloškė nauja žinia!
Vasario 8-tosios vakarą šuniukų pažiūrėti atvyko vyriškis, prisistatęs gyvenantis šiek tiek už Vilniaus, nuosavame mieste. Šuniukų šeimininkei vyras nesukėlė jokių įtarimų, žadėjo puikias gyvenimo sąlygas, sakė, kad namuose jau laukia trys vaikai. Nors važiavo dėl kitos kalytės, šiek tiek pavėlavo, tad teko rinktis iš dviejų likusių. Išsirinko, glostė, sudarė tikrai patenkinto ir užtikrinto žmogaus įspūdį.
Po poros valandų Ieva nusprendusi įsitikinti, kad kelionė namo praėjo sklandžiai, paskambinusi tiesiog apstulbo: pakėlęs ragelį vyriškis, kartojo, kad čia ir dabar kalytę meta lauk, kad jam jos nebereikia, nebepatinka. Žinoma, Ieva maldavo, kad neišmestų, kad tuoj pat atvažiuoja atsiimti (kalytę pasiėmęs vyras teigė esąs stotyje). Kai Ievos vyras nuvyko į stotį, nieko nerado. Žinoma, skambino vėl, tuomet vyriškis jau teigė esąs Trakų stotyje. Nuvažiavo- ir ten nieko. Po dar vieno skambučio, vyriškis sakė, kad neva išsikrauna mobilus ir: „Ko čia iš viso rūpinatės? Padovanojot ir toliau ne jūsų bėdos“. Vėliau tiesiog išjungė telefoną.
Didžiausia bėda, kad šeimininkai dovanodami šuniukus, neturėjo patirties ir nepagalvojo, kaip svarbu užsirašyti visus žmogaus duomenis, tad liko tik telefonas, kuris dabar yra išjungtas. Panaršius internete, paaiškėjo, kad šis vyras- aferistas. Internetas pilnas dar visai neseniai sudėliotų jo skelbimų: pardavinėja šuniukus, visur tas pats numeris, tik skiriasi šuniukų veislės ir kontaktinio asmens vardas. Skelbimuose gyvenamoji vieta nurodoma Plungė, Telšiai arba Vilniaus miestas. Pardavinėjamos veislės: haskiai, labradorai, rotveileriai (parduoda itin pigiai). Vyriškio kalboje jautėsi akcentas. Telefoną skelbiame viešai- 8 643 73613. Pradėjus domėtis šia istorija, skelbimai internete akimirksniu tapo trinami.
Įtariame, kad pas į aferisto rankas pakliuvusi kalytė gali būti pardavinėjama kaip veislinė (galbūt labradoras, ar retriveris), taip pat perparduota turguje prekiaujantiems žmonėms. Taip pat neatmetama galimybė, kad vyras nepamatė joje perspektyvos parduoti ir išmetė. Neoficialiais duomenimis šis vyras marširuoja Plungė- Vilnius.
Informacija skurdi, bet galbūt kas nors įtariate, kieno asmens tapatybė slepiasi po šia istorija? O galbūt pamatysite turguje arba skelbimuose šią kalytę, gal netgi rasite ją išmestą lauke, prašome nelikit abejingi ir skambinkite Ievai 865080511.
Esame įpratę sakyt, kad laikas- pinigai. Ir mes baisiai nelaimingi kai jį švaistome, ar prarandame. Bet ką daryti kai laikas tiksi ir labai greit? Ką daryti kai jis gali kainuoti gyvybę? Šiuo metu trys, dar tik pradedančios pažinti pasaulį, gyvybės kabo ant plauko. Turime vos kelias dienas, kada galime susivienyti ir kažką pakeisti. Ir tas kažkas visai ne mažmožis- tai šansas gyventi dar ilgai ir laimingai!
Istorija paprasta ir skaudžiai besivystanti. Moters kalytė atsivedė tris nuostabias mažyles. Šeimininkė jomis rūpinosi, puoselėjo visas viltis jas greit išdovanoti, nes tokio grožio ir charakterio šuniukai nelieka nepastebėti. Deja, praktika parodė kitaip, laimė kaip nusisuko taip nebeatsisuko. Trims kalytėms dabar trys mėnesiai, visos jos draugiškos, skirtingos, išmyluotos, tačiau galimybės būti tuose namuose joms nebeliko.
Šeimininkės sveikata netikėtai pablogėjo ir rūpintis visais šuniukais nebeliko ne tik jėgų, bet ir galimybės: deja, sunkios širdies problemos veda prie ligoninės durų. Bet kaip šios trys mažos dar nieko nesuprantančios širdutės? Jos ir toliau plaka, niekuo neprasikaltusios ir trokšta gyventi. Šeimininkė tiesiog nebegali jų laikyti, o kas būna su šuniukais, kurie tampa nereikalingi? Jų tikimybė gyventi ima gesti neįtikėtinu greičiu.
Todėl kreipiuosi į Jus, nes Jūs- vienintelė jų viltis gyventi. Šios mažylės žada būti mažesnės nei vidutinio ūgio (abu tėveliai nedideli, vienas maždaug 30 cm, o kitas- didesnis, maždaug apie 40cm). Kalytės nuotraukose atrodo stambesnės negu yra iš tikrųjų (fotografuotos stambiu planu). Visos jos neproblematiškos, draugiškos, sveikutės, nuostabaus charakterio ir trokšta turėti savo namus- saugius, šiltus ir mylinčius. Šiuo metu kalytes trumpam pažadėjo priglausti dabartinės šeimininkės giminės, kurie be galo pergyvena dėl jų likimo, bet gyvenimo sąlygos ir jiems neleidžia glausti trijų šunelių.
Tai ne laikas kažką auklėt, smerkt, ar mokyt gyventi- tą sugebame visi. Bet ar visi sugebame padėt iš tikrųjų? Labai prašau, atsiliepkite gerieji šeimininkai, galintys į savo gyvenimą priimti vieną iš mažylių! Besalygiška meilė, ištikimybė ir draugystė- garantuota. Be to jausmas, kad gyvenime kažką išgelbėjai, suteikia viskam prasmę ir nudažo mūsų pačių likimus šviesiomis spalvomis. Netikite? Pabandykite!
Laukiama bet kokia reali pagalba- laikina globa (su galimybe dovanoti šuniuką iš savo namų) arba tikrieji šeimininkai, galintys suteikti amžiną prieglobstį! Tai skubu, nenusisukime...
Šaltą penktadienio vakarą viename iš gyvūnų mylėtojų puslapių, šmėstelėjo viltį praradusios moters pagalbos prašymas, padėti trims našlaičiais likusiems šuniukams. Paskambinus duotuoju numeriu, paaiškėjo, kad situacija tikrai ne eilinė. Vilniuje esančioje Apkasų gatvėje, landyne paverstame bute gyvena asocialūs žmonės, kurių kalytę suvažinėjo automobilis. Kalytė pasirodo buvusi ne tik nuolatinė buto lankytojų kompanionė, bet ir rūpestinga mama...
Be priežiūros, be maisto, be šviesos ir be šilumos liko trys (kaip tuomet manėm) pusantro mėnesio šuniukai. Apie nelaimę pranešusi kaimynė buvo susikrimtusi dėl mažylių likimo, pasakojo, kad ji šerdavusi jų mamą, kad butas, kuriame glaudžiasi šuniukai priklauso asocialiems asmenims, kurie jį pavertė landyne, nuolatine triukšmo ir girtavimų vieta.
Nieko nelaukę išsiruošėme į gelbėjimo operaciją! Viena buvo aišku,- kad šuniukams tame bute visiškai nesaugu. Mus atvykusius pasitiko kaimynė, kuri ir palydėjo į tą vietą, kurią kažkas vadina namais... Čia pasitiko klaiki šiukšlyno smarvė ir keturi,( gal penki) žmonių siluetai pakampiuose. Visiška tamsa, alaus butelių kontūrai ir pasitikti atbėgusi „cypliukų kompanija“. Iš pradžių nuogąstavome, kad šeimininkė gali prašyt išpirkos už šuniukus, ar dar blogiau- liepti nešdintis ir net nesileist į pokalbius. Šiuo atveju likome maloniai nustebinti: nelaiminga moteris atidariusi duris vis dėkojo, kad atvažiavome ir suprato, kad mažiems šuniukams tai pavojingos sąlygos augti, o ir jai pačiai būtų vargas visus išmaitinti.
Triksė ir Buksė
Iš tamsos sugraibsčiusi tris dar visiškai mažyčius pūkų kamuoliukus, pati padėjo sudėti į dėžutę ir jau buvo belinkinti geros kelionės, bet... Kambaryje kažkas bejėgiškai vis dar šaukėsi pagalbos. Kažkur slėpėsi (o gal buvo paslėptas) dar vienas šuniukas, kurio žmonės nenorėjo atiduot. Žinojom, kad be visų mažylių iš čia tikrai neišeisime. Po trumpų įkalbinėjimų ir pažado, kad šuniukams surasime pačius geriausius namus, kad jie visi nusipelnė gyventi vienodai laimingai, iš po lovos buvo ištrauktas ir paskutinysis- berniukas.
Pušas
Pušas
Didžiausias cypliukas- Pušas
Vietoj žadėtų trijų, parsinešėme keturis mažylius, kurie netrukus jau turškėsi vonioje nusiplaudami nuo savęs visus nepageidaujamus kailio gyventojus ir įsigėrusį landynės kvapą. Turbūt čia pirmą kartą jie išvydo elektros lemputę, paragavo švaraus vandens ir ryžių košės su vištienos gabaliukais. Turbūt pirmą kartą juos šiąnakt sušildė ne mamytės šiluma, o plastikinis buteliukas su karštu vandeniu...
Triksė
Mažiausioji panelė Triksė
Kokie jie?- Šuniukai, kurie pasaulį išvydo landynėje... Galbūt nepatikėsit, bet patys geriausi! Garbės žodis, dar niekad nemačiau tokių guvių mažylių, kurie vos išvydę žmogų taip žaibiškai vizgintų mažojo piršto dydžio uodegėlę! Kaip be jokios baimės jie puola ant kelių, laižo rankas, vaikiškai kandžiojasi ir kviečia pažaisti. Akivaizdu- jie pratę prie būrio žmonių ir dėmesio, todėl kolkas palikti vieni dar rengia koncertus-“kas garsiau pačiulbės”.
Judriausia ir vienintelė juodukė -Džipsė
Švelnioji Buksė
Buksytė
Trys nuostabios kalytės ir vienas rimtas vyrukas kolkas apsigyveno gyvūnų gelbėtojų- Godos ir Edgaro vonios kambaryje, bet nekantriai laukia tikrų šeimininkų! Šuniukai bus visai nedidukai, visiški kambarinukai- garsiai los, bet nekąs. Gyventi pasiruošę tik namuose ir kaip jau jiems pažadėjome- tik su geriausiais šeimininkais! Gal tai Jūs?
Aš Merfis. Gimiau viename iš Fabijoniškių rūsių, bet niekas tuo netiki. Mane pamatę didieji katinai iš tolo lenkdavosi, o katės susibūrusios šnabždėdavo viena kitai į ausį. Niekas su manimi nenorėjo nei žaisti, nei draugauti. Kodėl? – Paklausiau savo mamytės.
O pasirodo lauko katinėliai tokie prietaringi, kad tiki visom sklandančiom legendom apie juodus katinus. Kai kurie galvoja, kad aš pamestas raganos kačiukas, kiti mano kad aš persikūnijęs velniūkštis, dar treti galvoja, kad aš lakstau per gatves ne valgyt ieškoti, o nelaimių mėtyti. Nesąmonė! Aš juk rainos mamos kačiukas, gimęs rūsyje, tik kad juodas.
Ilgai krimtausi, kad gatvėje visi mane laiko atstumtuoju. Kai mama nematydavo, stebėdavau pro rūsio langelį kaip vaikščioja žmonės- į darbą, iš darbo, kaip dega šviesos jų namuose ir jie žiūri televizorių. Tada supratau, kad mano vieta ne čia, o ten greta jų, ant sofutės, sėdėti susiglaudus, kalbėtis ką nuveikėm per dieną, guosti vienas kitą kai sunku.
Vieną vakarą man pasisekė, buvau sučiuptas rūsyje ragaujantis konservus ir pakliuvau į gyvūnų gelbėtojų- Godos ir Edgaro globą. Iš pradžių siaubingai bijojau, juk nė karto neteko susidurti su žmogum akis į akį, visąlaik stebėdavau juos iš šalies. Bet nespėjo prabėgt porą dienelių kai pasijutau „kaip inkstas taukuose“! Mano nuojauta pasitvirtino- žmonės ir namai yra gražiausi dalykai pasaulyje.
Man maždaug 2 mėnesiai, mėgstu dūkti, glaustytis, murkti, lakstyti ir draugauti. Ieškau tikrų namų su puikiais šeimininkais!
Dėl žaviojo Merfio, skambinkite Edgarui 8 671 90721!
Rūsyje kažkas gyvena. Patikėkit, čia slepiasi ne tik gardžiausios braškių uogienės ar sulūžę vaikystės dviračiai, čia verda gyvenimas- ypač žiemą. Už sunkiai besivarstančių rūsio durų, kažkas nelegaliai bando susikurti laimę. Dažniausiai tai katės, kurių niekam neprireikė...
Fabijoniškių mikrorajone viename iš rusių apsigyveno vieniša katė mamytė. Besišildydama prie šiluminio mazgo, ji kasdien kantriai laukė ir bandė atspėti kiek mažylių snaudžia jai po širdim. Jie buvo trys! Gimė pasakiškai gražūs ir, sakytum, net nepritinkantys senoms, pelyjančioms rūsio sienoms. Katė mamytė didžiuodamasi prausė savo mažylius ir neabejojo, kad jų tėvelis pats kilmingiausias katinas pasaulyje. Visi katės vaikučiai gimė itin šviesiai žydrų akių: dvi siamo kraujo turinčios sesytės ir juodas kaip angliukas broliukas.
Purvini rūsio koridoriai atstojo linksmiausią žaidimų aikštelę, o aptrupėjęs tarpas sienoje- namų pastogę. Katė mamytė tikra laukinukė, tad ir vaikučius mokė vien atsargumo, nes laukinėms katėms atsargumas- tai gyvenimas. Tik kai ko mamytė nenumatė, kad netrukus tie, kurių ji labiausiai bijo, pabandys pakeisti jos vaikučių likimą!
Neilgai trukus gyvūnų gelbėtojai sužinoję apie ypatingąją rūsio šeimynėlę išsiruošė jų gelbėti. Gaišti nebuvo ko, nes kačiukus pastebėjo ne tik tie, kurie bandė rūpintis jų gerove ir šėrė jų mamytę, bet ir tie, kuriems katės apskritai atrodo nevertos gyvenimo. Būdami rūsyje mažyliai pradėjo sirgti, traiškanojo akytės, slogavo. Gelbėjimo operacija nebuvo lengva, nes kačiukai nors ir maži, gerai išmokyti ir artyn neprisileido. Galiausiai buvo pagautos dvi sesytės!
Jos pakliuvo į savanorių Godos ir Edgaro namus, kurie kaskart stengiasi ištiesti pagalbos ranką keturkojams, kuriems labiausiai to reikia. Čia mažylės glaudžiasi jau dvi savaites ir šiandien jos jau sveikos, nebeturi kirminų, kailio ir ausų parazitų. Maža to, užėmę mamytės pareigas globėjai išmokė sesutes ne tik šnypšti, o ir meiliai murkti, miegoti ant rankų, žaisti su žmogumi ir svarbiausia pradėti juo pasitikėti!
Keta
Keta
Melta
Melta
Keta ir Melta- tokie sesučių vardai! Joms maždaug 2 mėnesiai ir be abejo, jos ieško šeimininkų. Abi „panelės“ baisiai padykusios, judrios, žaismingos, kalbios, elegantiškos ir grakščios. Žinoma, vis dar atsargios, bet žmogų pradeda pripažinti ne tik kaip maitintoją, bet ir kaip draugą, linksmybių partnerį.
Galbūt Tu esi Tas šeimininkas, kuris į savo jaukius namus priimtų vieną iš sesučių ir paverstų šią istoriją pasaka: „Ir gyveno jie gražiai ir laimingai...“
Dėl Ketos ir Meltos galite skambinti Edgarui 8 671 90721
Turbūt ne vienam teko žiūrėti istoriją apie šimtą vieną dalmantiną patekusius į piktavalių rankas. Šios istorijos herojė irgi maža, žavi dalmantinukė, tiksliau dalmantino mišrūnė, ji irgi apgaulės būdu pateko į negeras rankas. Tiesa, kailinukų iš jos pasisiūti niekas nesikėsino, bet čia, kaip ir minėtoje istorijoje kyla didžiausias klausimas „kodėl“ ? Bet viskas nuo pradžių...
Maždaug prieš mėnesį, vos persikrausčius į naujas patalpas „Tautmilės prieglaudėlę“ okupavo būrys naujokų: pamirštų, niekam nereikalingų, kažkam sutrukdžiusių. Čia pasirodė ir neregėto grožio dalmantino ir labradoro mišrūnų šeimynėlė. Namuose, kuriuose jie gimė, irgi buvo laikomi viso labo gamtos išdaiga. O kur keliauja visi nelaukti stebuklai?- Žinoma: po žeme, į ežerą, į konteinerį, į sanitarinę tarnybą arba geriausiu atveju į gyvūnų prieglaudėlę.
Šįkart šuniukams pasisekė, kad buvo tokie žavūs, gražūs, proporcingi, tad žiūrint į tokius, turbūt nekilo ranka nuskriausti, bet kadangi vistiek nereikalingi, keliavo į Tautmilės ir jos savanorių globą. Čia šuniukai atrodė laimingi, dūko, stiprinosi, mokėsi draugaut su kitais gyventojais, ir aišku, laukė savo šeimininkų. O laukti jų ilgai neteko! Kiekvienam atėjusiam į prieglaudėlę akys vis kliuvo už šios gražuolių kompanijos, tad kelios dienos ir visi mažyliai vienas po kito iškeliavo pas naujuosius šeimininkus!
Deja, vienai dalmantinukei nepasisekė. Ji rado šeimininkus, iš pažiūros puikius, atsakingus ir ją mylėsiančius žmones. Bet tai, kas įvyko paskui, numatyti buvo sunku. Išlydėdami dalmantinukę, Tautmilė kaip visada pasirašė dovanojimo sutartį, kuri numato, kad aplinkybėms pasikeitus, arba apsigalvojus šeimininkas bet kada gali grąžinti šuniuką atgal, ir jokiu būdu neišmesti į gatvę ir nepriduoti į „Grindą“. Tautmilė kaip ir visiems paaiškino kas yra „Grinda“ ir kokie pavojai ten laukia šuniukų. Žinoma, būsimieji šeimininkai supratingai linkčiojo galvą ir žadėjo, jei tik iškils bėda, kreiptis tik į Tautmilę.
Prieš pat naujuosius Tautmilės komandos savanorė Simona šią dalmantinukę visai atsitiktinai rado ne kur kitur, o „Grindoje“... Sudraskyta kojyte, skaudančiu šoneliu ir kostinčią. Žmonės ten atvežę dalmantinukę, pasakė radę ją prie savo namų durų. Deja, tai buvo bjaurus melas, nes žmonių atnešusių ją į „Grindą“ pavardė sutapo su žmonių, kurie priglaudė šią mažylę iš Tautmilės...
Negražiai atsikratę pabodusio žaisliuko, žmonės ramiai išvažiavo švęsti Naujųjų. O mažylė dalmantinukė sudaužyta širdele grįžo į nors ir laikinus, bet saugius namus. Šiuo metu ją globoja savanorė Simona.
Iš visos šios liūdnos istorijos, tikimės tik vieno, kad ji baigsis gražiai! Tegul ši šimtas pirmoji dalmantinukė Naujųjų metų proga pradeda savo naują laimingą gyvenimą! Mažylei dabar maždaug 2,5 mėnesio, ji linksma, judri, padūkusi, juokinga,puikiai sutaria su kitais namų gyventojais, nori meilės, atsidėkodama besąlygiška ištikimybe.
Dėl dalmantinukės skambučių laukia Simona 8 655 38244 arba Tautmilė 8 650 71786!
Mūsų istorija ypatinga tuo, kad mes šuniukai gimę kalėjime, žmonių vadinamoje sanitarinėje tarnyboje „Grinda“. Mūsų mama Mirta, taip ją vadino moterėlės atnešdavusios košės pasistiprinimui. Visi kiti ją vadino numeriu, kuris mums per ilgas atsiminti. Tiesa, šungaudžių žurnale, mes visi tik numeriai- du arba trys skaičiai- be šeimininkų, be širdies ir be sielos, tik vaikščiojantys gyvi numeriukai, kurių bet kada gali tapti per daug, o tada mes išbraukiami. Iš žurnalo, ir iš gyvenimo...
Pirmą kartą pamatėme dangų, būdami šešių savaičių- tiek mums pavyko čia išgyventi neišbrauktiems. Pas gyvūnų gelbėtoją Astą turėjome galimybę iškeliauti tik dviese, tad teko atsisveikinti ne tik su mamyte, bet ir su dviem sesytėm ir dviem broliukais, kuriems palinkėjome greičiau iš čia ištrūkti!
Kiek gražių ir ypatingų daiktų pamatėm pasaulyje ir visus norėjosi pauostyt, išbandyt, paragaut! Gavome tikrus vardus- Epsis ir Ugas. Bet istorija nebūtų tokia ypatinga, jei viskas dar pačioje kūdikystėje baigtųsi kaip pasakoje...
Iš “Grindos” mirties ir ligų pritvinkusių sienų, mes atsinešėme baisų užkratą- parvo virusą. Pirmąją dieną išgirdom savo diagnozę, kuri nepasirodė tokia baisi, kaip veterinarės žodžiai: gydymo nėra, tikimybė išgyventi labai maža, o tokio amžiaus šuniukams beveik neįmanoma. Ne! Globėja Asta nenuleido rankų, o susisukus mus į šiltą paklotėlį keliavo toliau! Kelias atvedė į “Vaidos kliniką”, kur sklandė gandai, jog čia buvo išgydytas ne vienas šį baisų užkratą pasigavęs šuniukas...
Kiekvieną dieną kelias vedė čia, tada tie patys veidai, daugybė adatų ir nuovargis. Nieko nesinori, viską skauda, nuo visko bloga. Vieną naktį pajutau, kad mano broliukas Ugas pradėjo šalti, jis nebežiūrėjo nei į mane, nei į globėją, jis žiūrėjo į niekur... Globėja jį apkamšė šiltais buteliukais, apklojo ir verkė. Nemiegojau visą naktį, bariau brolį, kad šitaip negražiai daro, aiškinau jam, kad irgi esu pavargęs, bet nesiruošiu mirti vien todėl, tad ir jam nevalia! Tik paryčiais jis atsisuko į mane ir paprašė nukloti, nes pasidarė karšta ir dar paprašė, kad leisčiau bent pamiegoti neburnojęs...
Po ilgiausios pasaulyje kančių savaitės mes pasveikom, mes išgyvenom! Kalėdinis stebuklas? Geras veterinarų darbas? Didelė globėjos širdis? Pinigėlius aukojusių žmonių pagalba? Jei mūsų paklaustumėt, atsakytume, kad viskas! Tiesiog niekas neleido mums išeiti, nei „Grindoje“ nei gyvenime, mūsų niekas neišbraukė iš sąrašo.
Bet dabar svarbiausia- atėjo laikas ieškoti namų! Mes abu laukiam, kad kažkur tame gyvenimo sąraše, šalia kiekvieno iš mūsų vardo, atsirastų ir Tavo vardas, mielas šeimininke! Visi kas į mus pažvelgia, negali atsižiūrėti į mūsų mėlynas, žmogiškas akis ir visom gyvenimo spalvom išmargintą kailiuką. Ekspertai sako, kad esame australų aviganio mišrūnai!
Jei nori praleisti su kažkuriuo iš mūsų, visą savo gyvenimą, skambink globėjai Astai 8 614 69186!
Ar kada pagalvojote, kad ir gatvėje gyvenantys katinėliai turi vardus? Jie ne tik „valkatos“, „fui, kokie nešvarūs“ arba „škac, iš čia“. Jie visai nedaug kuo skiriasi nuo tų pūkuotų gražuolių, žvelgiančių pro užuolaidos tarpelį , nuo daugiabučių palangių. Jie taip pat turi vardus. Žinoma, pačių išgalvotus, juokingus, kartais vienodus...
Aš- Tabis. Prašau, tik nepagalvokit, kad teletabis! Na taip, aš nedidelis, apvalus, mielas, šešių mėnesių, bet visgi katinėlis. Gimiau ir vaikystę praleidau gatvėje, bet kaip ir dauguma nuo mažens turėjau vieną svajonę- turėti savo namus! Nors suaugę katinai man sakydavo, kad ta kartoninė dėžė su kiauru stogeliu ir yra mano namai, aš žinojau, kad tikri namai yra visai ne tai. Buvau mažas, bet ne aklas. Kiekvieną vakarą, kai žmonių languose įsižiebdavo šviesos, atsisėsdavau po jais ir stebėdavau kaip gražūs katinėliai guli išsitiesę ant radiatorių ir jiems nelyja... Ir nepučia vėjas, ir niekas neveja.
Ar žinote kokie gatvės katinėlių populiariausi vardai? Turbūt neatspėsit, bet: Litas, Latas, Centas, Euras, Baksas ir t.t. Kodėl? Kažkas išgirdo žmones kalbant, kad pinigams lengviausia surasti šeimininkus, todėl dauguma pradėjo tikėti, kad jeigu pasivadins pinigėlių vardais, taps tokie patys vertingi ir netrukus turės šeimininkus! Iš pradžių aš irgi galvojau „tapti pinigu“, bet... Kai pamačiau vieną žmogų atiduodantį juos taksistui, o tas taksistas pirkdamas kažką kioskelyje atidavė tuos pinigus pardavėjai, aš supratau, kad pinigai nuolat keičia šeimininkus. Nori jie to, ar ne, jų niekas neklausia... O aš žinau, kad man užtektų vienų namų, vienų šeimininkų, ir niekur daugiau nenorėčiau keliauti. Todėl aš Tabis. Daugumoje kalbų šis žodis reiškia rainiuką. Toks aš ir esu.
Mano sesutė ir broliukas jau atrado savo laimę, o aš lauke likau paskutinis. Nežinau, ar dėl to, kad aš tiesiog rainas, ar dėl to, kad kažkas turėjo likti paskutinis, bet šis išbandymas atiteko man. Prisipažinsiu, nesu lepūnėlis, užsiauginau švelnią pavilnę, bet gatvės gyvenimas mane baugina: ir vistiek čia šalta, ir tamsu, ir kartais skauda, trūksta draugų, o labiausiai trūksta gero žmogaus šalia. Šeimininke, man reikia Tavęs! Kolkas glaudžiuosi pas laikinus globėjus Godą su Edgaru, bet čia nors ir šilta, ne mano namai.
Todėl kreipiuos į Tave, brangus šeimininke... Žinau, aš paprastas rainiukas, bet galiu būti ypatingu draugu. Aš katinėlis, kuris nesidrasko, nemoka šnypšti ir kerštauti. Mėgstu žmogaus rankas, atsigulu šalia ir ilgiausiai murkiu. Esu tvarkingas, patinka žaidimai, bet namų neapverčiu aukštyn kojom.
Todėl prašau, jei nori draugauti ir tapti mano šeimininku, paskambink globėjui Edgarui 8 671 90721 (Vilniuje) ir pasakyk jam!
Aš mėgstu gražias istorijas apie gyvūnus. Neseniai išgirdau, kad trispalvės katytės neša laimę. Kažin, o kaip dėl trispalvių kalyčių? Gal jos irgi neša laimę? Juk tarp katyčių ir kalyčių tik vienos raidės skirtumas! Manau, kad trispalvės kalytės tiesiog privalo nešti laimę, o gal net trigubą... O jeigu jos dar ir prima balerinos? Patikėkite, Prima mane praminė visai ne dėl to apie ką Jūs pagalvojate išgirdę tokį vardą. Kai kurie šuniukai yra sekliai, kai kurie yra rausėjai- lobių ieškotojai, būna ir batsiuvių mokančių patvarkyti senas ir naujas šlepetes, o štai aš... Tiesiog balerina. Prima balerina!
Greitai švęsiu savo 4 mėnesių gimtadienį. Pas “SOS gyvūnų” savanorę atsiradau visai netikėtai. Tiesa, iš pradžių aš atsiradau ne pas ją, o pas savo gražią laukinę mamytę. Kodėl mūsų graži šeimynėlė gyveno lauke, aš nežinau, nes tik neseniai išgirdau, kad kiekvienas šuniukas turi turėti savo namus. Mes neturėjom. Rūpestinga mamytė mus mokė, kur geriausia slėptis kai šalta, kur saugiausia nusnūsti ir kaip susirasti maisto. Gyvenimas lauke man nepatiko. Trukdžiau visiems netgi tada kai nieko nedariau, trukdėme mes visi, todėl mus nuolat vijo, vijo ir vijo... Ir kaip aš nustebau kai vieną kartą atvažiavo mašina ir išlipęs žmogus, neužsimojo, kad į mane kažką mestų, jis net nešaukė “šalin”, jis tiesiog pasiemė mane ant rankų kartu su sesutėm ir išsivežė. “Keliaujam ieškoti namų”- sušnabždėjo man.
Buvau pati laimingiausia pasaulyje. Deja neilgai, nes netrukus pamačiau, kad lig tol nugyventas laikas lauke, buvo grėsmingas ir nesaugus, jis atnešė mums baisų “parvo” virusą. Tyliai verkdama išlydėjau savo sesutę į “vaivorykštės šalį”. Ir pati buvau jau per silpna, o taip norėjau paskutinį kartą paspausti jai letenėlę ir prisiminti tą trumpą laiką praleistą kartu kai dar glaudėmės prie mamytės. Bet aš isšsikapsčiau, nes prima balerinos turi laukti ne “vaivorykštės šalis”, o “Gulbių ežeras”! Ir kiek džiaugsmo buvo mano globėjams kai aš pasveikau! Iš karto keliavom skiepytis, kad daugiau tokių bėdų neturėčiau.
Ir turbūt vis dar galvojat, kodėl aš Prima? Kodėl aš prima balerina? Tikrąjį atsakymą turbūt suras tik tas, kuris panorės su manimi pasidalinti savo namų ir širdies šiluma. Esu dar baikšti, nes gyvenime sutikau daugiau tų, kurie norėjo mane pagąsdint, o ne paglostyt. Bet kai jau įgaunu pasitikėjimą, žmogus tampa mano geriausiu draugu! Pasitikiu tais, kurie manimi rūpinasi, todėl pažadu, aš tikėsiu Tavimi, mano geriausias būsimas šeimininke. Sunku su manimi nebus, aš paklusni ir neišranki maistui. Galiu išsiduoti, kad valgau beveik viską! Na, dar mažytė paslaptis- lauke randu daugiausia dalykų, kurie man atrodo naudingi ir skanūs, nesvarbu ar tai būtų apdegusi padanga ar kiškio spira... Todėl su manimi taip linksma!
Nors kojytės mano laibos ir atrodo ilgos, iš tikrūjų aš net kelių nesiekiu ir nežadu augti didelė. Gyvenčiau aš su jaunu ar senu, dideliu ar mažu, man nesvarbu. Svarbiausia, kad tik namučiai šilti būtų, o šeimininko širdis didelė. Gal tu ieškai savo ištikimos trispalvės prima balerinos? Gal tu mane pakviesi pas save, o aš Tau šoksiu savo laimės šokį- šunytės Primos “Gulbių ežerą”...
Dėl manęs skambinkite globėjai Astai (Vilniuje) 861469186.
Donas- buvęs regbio komandos talismanas! Deja dabar draugiškas, aktyvus ir drausmingas keturkojis privalo surasti naujus namus. Gražuolis Donas- tai netikėta ir ne itin laukta dovana žmogui, gyvenančiam aktyvų gyvenimą ir nuolat važinėjančiam į užsienį. Regbio komandos žaidėjai nusprendė pagerbti trenerį ir gimimo dienos proga padovanojo jam stafordšyro veislės šuniuką.
Griežtas ir tvarką mėgstantis treneris rūpinosi Donu kiek galėjo: vežiodavosi jį į rungtynes (kuriose , visi tikėdavo, kad tik Dono dėka būdavo iškovota pergalė), treniravo ir patį Doną, išmokė daugybės komandų- stot, gulėt, sėdėt, duot labas, lipti, atsiprašyt, vaidint mirusį. Tiesa, yra komandų, kurių Donas nemoka ir mokytis nesiruošia, tai- pulk, “fas”, paimk... Galbūt kai kam ir pasirodys keista, bet Donas per penkis savo gyvenimo metus nebuvo parodęs nė lašelio agresijos: nei svetimiems, nei vaikams, nei kitiems gyvūnams. Visi stebisi, kad šiam be galo linksmam keturkojui draugai yra tiesiog visi!
Galima manyt, kad šuo klauso tik savo šeimininko, bet ne... Vasarą Dono šeimininkas dažnai būdavo išvykęs, todėl keturkojis glausdavosi vis pas kokius nors jo pažįstamus. Visi iki vieno kada nors globoję Doną, tvirtina, kad jį stipriausiai apibūdina du žodžiai- draugiškas ir paklusnus. Ar dar gali būti geresnis draugas?
Gaila ir be galo liūdna, kad šis draugas turi prarasti savo geriausią draugą- šeimininką, kuriam atsidavusiai tarnavo, saugojo ir pasitikėjo. Šeimininkas netrukus išvyksta į užsienį, taip pat ateityje žada nuolat važinėtis ir sunkiai nuspėja, kiek gali užsibūti vienoje vietoje, todėl jo sprendimas yra surasti Donui pastovius namus ir jo vertą šeimininką. Donas nusipelnė būti mylimas ir gyventi sėsliai, o ne keliaut iš rankų į rankas.
Todėl ieškomas tvirto charakterio, geros širdies ir turintis patirties šunų auginime šeimininkas. Donas yra sportiškas ir aktyvus, todėl jam reikalingas stiprios valios šeimininkas, mokantis parodyti, kad jo žodis yra paskutinis. Veisimui arba prie būdos šis žmonių draugas visai nėra tinkamas. Tiesiog tai labai ištikimas, draugiškas ir šeimyniškas šuo.
Dėl Dono skambinkite Vidmantui 861016354 (iš Vilniaus).
Tuk-tuk!
Taip tyliai kasdien beldžiasi nauji Gyvūnų pievelės gyventojai. Čia ateina išduoti, pavargę, nusivylę, daug išgyvenę, o kai kurie dar tik neseniai išvydę pasaulį. Jie ateina čia ieškoti laikino prieglobsčio su didžiausiu savo kraiteliu - tikėjimu, kad netrukus išauš rytojus: šviesesnis, sotesnis ir šiltesnis, o galbūt net atnešantis tikrus namus ir pačius geriausius šeimininkus!
"Žiedelių" šeimynėlė buvo palikta prie veterinarijos klinikos. Mamytei su trimis nuostabiais vaikučiais grėsė užmigdymas, tad mes buvome paskutinė viltis ir, žinoma, nelikome abejingi. Šiuo metu su mamyte liko du "vaikučiai" dvynukai- Žiedelis ir Žiedelė. Abu "vaikai" paskiepyti prieglaudos vakcina ir yra pasiruošę sutikti naujuosius šeimininkus!
Norėčiau visiems papasakoti savo dar labai trumpo gyvenimo istoriją, bet daug ką paaiškinti tiesiog sunku... Nes, kaip žmonės sako, esu dar maža ir ne viską suprantu.
Pavasarėlis tik įpusėjo, o Gyvūnų pievelėje kaip ir už lango - tik spėk apsisukti, o aplink jau žydi nauji "žiedeliai". Ištraukti iš rūsių, iš po balkonų, iš laiptinių, iš mirties gniaužtų... Jie randa prieglobstį čia, "Oze", laikinoje stotelėje, padedančioje saugiai laukti tikrų šeimininkų ir nuolatinių namų.
Ši šeimynėlė atkeliavo iš laiptinės, kur glaudėsi kurį laiką ir šildė vienas kitą. Nors kačiukų mamytė - laukinė katė, kačiukai nuolat buvo žmonių apsuptyje, tad visai jų nebijo. Kaip tikri vaikai: tyrinėja aplinką, smalsauja, žaidžia, dūksta, įkrečia vienas kitam į kailį, o tada vėl žaidžia, galiausiai saldžiai užmiega...
Dar niekad Gyvūnų pievelėje neturėjome tokio gausaus būrio nuostabiausių "mergaičiukių", kurias, sunku patikėti, bet eilinį kartą išdavė žmogus. Visoms šioms šunytėms grėsė niūrios „Grindos" sienos ir liūdnas likimas (nesusiradus naujų šeimininkų). Žinoma, be jokių kalbų jos tiesiog privalo turėti šansą nugyventi ilgą, visavertį gyvenimą savo namučiuose. Todėl dabar jos yra čia, „Ozo" Gyvūnų pievelėje - kelyje į naują gyvenimą!
Susipažinkite su mažulytėmis šešiomis sesutėmis, kurios prieš porą dienų atšventė 3 mėnesių jubiliejų. Dvi iš šių mažylių jau amsi ir dūksta naujuose namuose. Sesutės bus visai nedidukės, ir nors jas į „Grindą" atnešę žmonės sakė, kad jos maišytos su taksiuku, man jų grožis toks savitas, kad net sunku pasakyti, koks kraujas teka šių princesių venomis.
Nežinau, kada ateis tokia diena, kai leisime sau pasakyti, kad prieglaudoje atsirado nauja vietelė.
Vietos nėra. Tačiau kiekviena diena - tai nauji iššūkiai ir naujos plakančios širdelės, kurioms neįmanoma atsakyti, kurios, kartą patyrusios išdavystę, kitos nebepakeltų...
Jie sveikinasi šiandien su Jumis, nes Mes buvome paskutinė viltis, kuri nepajėgė jų nuvilti ir palikti likimo valiai.
Šiandien „Ozo" gyvūnų pievelės sienos drebėjo nuo kūdikiško krykštavimo, mat sulaukėme naujų gyventojų iš „Grindos". Kačiukų-vaikučių antplūdis parodė, kad pavasaris jau tikrai čia!
Pirmosios (dar vakar) atkeliavo trys sesutės: Sniegė, Dora ir Triksė. Mažutėms vos 4-5 savaitės. Iš pradžių šios gražuolės pasirodė „Grindoje", o iš ten atsikraustė pas Mus- į Gyvūnų pievelę, kur valgo patį skaniausią maistuką ir žvalgosi sau šeimininkų.
Mes sulaužėme visas taisykles ir šį (jau prabėgusį) savaitgalį prieglaudėlėje paskelbėme darbo dienas!
Mes ir prieglaudėlės gyventojai su nekantrumu laukiame naujos prieglaudos Žalgirio gatvėje, kuri bus jaukiausia, nuostabiausia ir pati tinkamiausia mūsų mažiesiems (ir ne visai mažiems) keturkojams laikyti. Bet, žinoma, ne viskas iš karto! Tad susirinkome šį savaitgalį su tikslu paruošti teritoriją statyboms, atnaujinti senąjį namelį bei surinkti tai, ką ilgai slėpė žiemos sniegutis...
Mūsų dideliam džiaugsmui, į talką rinkosi ne tik savanoriai, bet ir kiti žmonės, norintys prisidėti prie "SOS-gyvūnų" globotinių gerovės. Nuoširdžiai dėkojame visiems, kurie vežė, dovanojo ir skolino pačius reikalingiausius daiktus mūsų talkai, ačiū už dažus, kurie nudažė prieglaudėlės gyventojų gyvenimus linksmesnėmis spalvomis, o taip pat ačiū ir tiems, kurie savo laisvą laiką paaukojo plušdami kartu su Mumis!
Oras ir saulutė tomis dienomis, palaikydami Mūsų pajėgas, negailėjo spindulių ir šilumos, tad visi darbavomės iš peties ir pasiekėme puikių rezultatų!
O štai epizodai iš vakarykštės talkos!
Štai taip Mūsų prieglaudėlė atrodė prasidedant talkai
Mūsų darbų "prarabas"- Ilona skirsto darbus:)
Dažymo darbų pradžia
Milana su Karolina rūpinasi namelio apdaila
Guoda be gailesčio šalino iš kelio "tuos, kurie trukdo":)
Ilona, Rytis ir Nadia, kurie talkai atidavė visas jėgas!
Mūsų globotiniams talkos dieną pasisekė: jie ne tik buvo lepinami gausaus būrio savanorių, bet ir galėjo visą dieną mėgautis gražiu oru ir šilta saulute
Sagutis, žinoma, stambiausias vyras- namelio šeimininkas
O Tatjanos rankos jam visų švelniausios...
Mūsų Morfis
Kol talkos dalyviai liejo paskutinį prakaitą, Mūsų globotiniai priiminėjo "saulės vonias"
Štai kaip pasikeitė "SOS-gyvūnų" namelis praėjus vos porai valandų nuo talkos pradžios
Šias ir dar daugiau nuotraukų galite pamatyti skiltyje "Nuotraukų galerijos" albume "SOS-gyvūnų" organizacijos Talka!"
O kas nori gyvai pamatyti Mūsų pasikeitimus ir aplankyti visą gvardiją namų laukiančių globotinių visad maloniai kviečiame į prieglaudėlę (Žalgirio g. 60)!
Ir kas sakė, kad paprasčiausias kovo penktadienis negali virsti tikra švente?!
Šiltas pavasarinio vėjelio gūsis neaplenkė ir "Ozo" Gyvūnų pievelės - kaip mat aplink kačiukų namelį tik ir girdėjosi besproginėjančių pumpurėlių garsas, kai viena po kitos pražydo įvairiausių spalvų gėlės!
Čia visą dieną darbavosi ir šiltą pavasario nuotaiką skleidė floristė Ramunė (matyt, ir vardas ne veltui toks "gėliškas")! Gyvūnų pievelė pagaliau visiškai pateisino savo vardą ir jos gyventojai, taip ilgai laukę, išvydo aplink ne šiaip pievelę, o visą pražydusį gėlių sodą. Rodos, čia tapo daug šviesiau, o ir lankytojai dabar retai praeina pro šalį, neužsukę pasigrožėti.
Už didelę širdį ir suteiktą grožį "SOS gyvūnų" komanda dėkoja "Ramunės floristikos" įmonei ir, svarbiausia, Ramunei, kuri taip nuoširdžiai dirbo mūsų globotinių labui!
Štai kaip pavasaris ir Ramunės rankos pakeitė "Gyvūnų pievelę"!
Kiekvieno gyvo sutvėrimo nerami siela ieško kelio į namus ir taip liūdna kai namai atrodo toli...
Sekmadienį gyvenimas prašviesiėjo ir kelią namo surado gražuolis Pūkis, kuris ilgą laiką dėl savo meilumo ir grakštumo buvo laikytas "Pūke". Be galo džiugu, kad dar vienas katinukas iš "Dėžių pasaulėlio" ( gavo galimybę patirti tikrų namų šilumą, o kartoninės dėžės bei nuolatinė kova už būvį liko praeities šešėlis.
Nors Pūkį netikėta kelionė namo išties suglumino (išsigandęs net savo nagučius parodė), tačiau naujųjų šeimininkų ryžtas priglausti šį karališko grožio pūkuotuką tikrai niekur neišgaravo. Tad pasikaustę kantrybe įviliojom Pūkį į "boksiuką", kuris šiuo atvejui katinukui pasirodė saugesnis nei kažkieno rankos, ir išlydėjom į jaukius ir saulėtus namučius.
Sekmės Pūkiui ir nuostabiajai Giedrei su šeima! Tikimės, kad Pūkis greit prisitaikys ir bus ne tik laimingas, bet ir suteiks daug džiaugsmo ir naujiesiems šeimininkams.
Pūkis
Taip pat lietingą sekmadienio popietę laimė nusišypsojo ir katytei Laisvei. Manau, ne tik begalinis švelnumas, bet ir teisingai parinktas katytės vardas, tapo tikru talismanu ir padėjo taip greitai privilioti tokius pat teisingus žmones- naujuosius šeimininkus.
Ši katytė dar visai jaunutė, neseniai paimta iš "Grindos", tam, kad gyvenimas nesibaigtų po keturiolikos dienų. Ir kas galėjo pagalvoti, kad laimė buvusi vos už kelių žingsnių, netrukus prisiartins dar arčiau ir priglaus Laisvutę į savo didelį ir saugų glėbį.
Sekmės mielajai porelei, pasirinkusiai Laisvę. Neabejoju, kad ši daili katytė atneš ramybę ir šilumą į Jūsų namus!
Laisvė
Na o vakar į namus išlydėjome katytę Kisą, kuriai gyventi Oze buvo ypač nelengva.
Iki to Kisutė visą laiką gyveno namuose, buvo rami, pavyzdinga ir gera katytė, šeimininkė ją labai mylėjo, o Kisutė jai atsilygindavo tuo pačiu. Netikėta šeimininkės mirtis Kisai sukėlė didelį stresą. Ją bandė priglausti moteris, pažinojusi šeimininkę, tačiau jos namų augintinis, griežtai pasipriešino šiai idėjai ir visais įmanomais būdais gynė Kisą iš savo teritorijos ir skriaudė ją vos progai pasitaikius.
Taip įspūdingo grožio ilgaplaukė atsidūrė "Oze". Katytei nepratusiai namais dalintis su kitais gyvūnais, čia buvo nelengva. "Gyvūnų pievelėje" ji nenorėjo draugauti nei su kitom katėm nei su žmonėmis.
Bet Kisos grožis neliko nepastebėtas! Vakar atkeliavo dvi moterys su vaiku ir ką Jūs manot? Kisa pajutusi "savo žmones" tik papūtė uodegėlę, pasimeilino, net glostoma leidosi (nuo ko, ne vienas savanoris yra gavęs į "kailį").
Tikimės, kad pagaliau Kisa atrado savo laimę. Sekmės naujai šeimininkei Boženai ir jos šeimai!
Kisa
Kisa ruošiasi kelionei į namus
Prasmingos dienos yra tos dienos, kurios parodo kelią į namus:)
Gyvūnų pievelėje, gausioje katyčių kompanijoje, neseniai apsigyveno ir žavi katytė vardu Jūra. Šią nepaprasto meilumo rainiukę dar rugsėjo mėnesį vėjelis atnešė tiesiai nuo pajūrio kartu su trimis mažyliais. Rainoji klaipėdietė kurį laiką gyveno prieglaudėlėje, o visai neseniai nusprendė persikraustyti į "Ozo" Gyvūnų pievelę, kur didesnė tikimybė būti pastebėtai gerų akių, kurios negalėdamos atitraukti nuo jos žvilgsnio, pakviestų ją į tikruosius namus, kuriuos Jūra galėtų vadinti savais.
Galbūt pajūris lėmė ne tik šios katytės vardą, o ir Jūros kailiuko rainumą, kuris primena vasarą ir kopose supustytą pajūrio smėliuką. Žiūri į ją - ir šilta, gera, ramu - rodos, prisiglausi prie jos ir išgirsi jūros ošimą. O jau švelnumas šios jaunos katytės! Sklando gandai, kad net žaizdos greičiau gyja, jei Jūra prisiglaudžia.
Katytė labai smalsi, švari ir bendraujanti. Tik įžengus savanoriui į jos valdas, puola sveikintis, glaustytis, tyrinėti. Jūrai maždaug 2 metukai, ji sterilizuota, paskiepyta ir nukirmėlinta, o tai reiškia, kad Jūra yra visiškai pasiruošusi iškeliauti į naujus namučius. Ji nekantriai laukia Jūsų, pasiruošusi atiduoti visą savo šilumą (kurios turi į valias) ir... Gydyti Jūsų žaizdas!
Yra tokia vieta, kur tamsu, bet jauku- kiekviena diena ten viena į kitą panašios: tie patys darbai, panašūs veidai. Ir vis dėlto ten yra tai, kas kiekvieną dieną daro išskirtinę... Tai vieta, kur buvę beglobiukai tampa globojamais ir atsiduria trumpame kelyje, kuriame turi pasiruošti oriai iškelt savo mažytes nosytes į viršų ir žengt anapus širmos, kur jų laukia viltis ir galimybė rasti naujus namučius.
Tai patalpa, kur katinukai ruošiami dovanojimui. Čia jie dažniausiai patenka iš gatvės, išduoti arba kažkam nebereikalingi, todėl prieš išeinant į viešumą, jie turi būti paskiepyti, nukirmėlinti, nusiraminę ir pasiruošę atostogoms "Gyvūnų pievelėje" iki tol, kol nepasirodys šeimininkai verti jų šilumos ir švelnumo.
Pristatau Jums už širmos besislepiančius katinukus, kurių pilnos vilties akys netrukus pasieks dienos šviesą ir prisijungs prie kitų Ozo "Gyvūnų pievelės" gyventojų.
Katinas Rytas (1metai)
Katinas Rytas buvo rastas prie savanorės Giedrės namų, šis nepaprasto grožio galiūnas tądien verkė tiesiog prie durų, neturėdamas, kur dėtis. Žinoma, Rytui pasisekė, ir buvo išgelbėtas nuo žiemos šalčių. Dabar šis žydraakis murkiandis dičkis ilsisi "Oze" už širmos, atgauna jėgas ir ruošiasi ieškoti naujų namučių.
Rytas draugiškas, meilus ir savarankiškas katinas. Tikras gudrutis: moka savo žavesiu išsireikalauti tai, ko nori, o jei kas nepatinka, gali ir pagąsdinti savom įspėjamom "dainelėm", kurios reiškia: "dabar nesiartink, o kai norėsiu, pasakysiu":)
Katytė Burbulė (3-4 metai)
Katytę Burbulę rado ir į "SOS- gyvūnų" rankas atnešė moteris. Iš pradžių katytė praminta Burbule, turėjo namus, buvo švari ir prižiūrėta, o vėliau dėl nežinomų priežasčių (šią vasarą) ji atsidūrė gatvėje.
Namuose gyvenusiai katytei gatvėje nebuvo lengva prisitaikyti. Moteris šerdavo ir kiek galėdavo rūpinosi Burbule, tačiau kai paspaudė šaltukas, buvo nebeįmanoma žiūrėti kaip vargšelė glaudžiasi po šaltais namų balkonais. Lemtingą dieną moteris Burbulę rado prie salono, paėmė ją ir atvežė tiesiai į Ozo "gyvūnų pievelę".
Burbulė draugiška, norinti dėmesio ir šilumos katytė.
Katytė Fėja (2 metai)
Katytė fėja už "Gyvūnų pievelės" širmos atsirado savanorės Orintos dėka, kuri, kiek tik leido galimybės, rūpinosi ir maitino katytę lauke, gyvenusią po balkonais.
Fėja- daug ištvėrusi katė, dvi žiemas drauge su dar dviem katinukais (kurių, deja, dar nepavyko prisivilioti) ji ištvėrė susiglaudusi drauge su jais. Palaikydavo vienas kitą kiekvieną akimirką kai kažkuriam grėsdavo pavojus, kai būdavo šalta, kai tekdavo ieškoti kažko valgomo.
Dabar Fėja jau saugi ir ten kur šilta. Kolkas dar išsigandusi: atidarius narvuką, spiečiasi į kamputį, bet tik atsidūrus ant rankų prisiglaudžia, sukiša galvytę į pažastį (kur jai atrodo dar saugiau) ir tyliai murkia.
Fėja- pasakiško meilumo katytė, nejautusi namų šilumos tik ir svajoja pakliūti į geras rankas, į šiltus namus, kurie palyginus su šaltu asfaltu, būtų tikras rojus.
Ji sterilizuota, nukirmėlinta ir laukia skiepuko, o jau tada bus pasiruošusi žengti iš už širmos- tiesiai į "Gyvūnų pievelę".
Kartu su šiom trim katytėm, už širmos slepiasi ir katytė Stela parsiradusi iš "Dėžių pasaulio", tačiau šiuo metu Stelutė dar stresuoja, o tokioj būsenoj jos veiksmai sunkiai prognozuojami, tad nesiryžau katytės traukt į dienos šviesą ir fotografuoti- bijojau "gaut į kailį".
Apie šią ir daugiau "Dėžių pasaulio" gyventojų, galite paskaityti čia:
O pati Stelutė atrodo štai taip:
Visos šios katytės jau pakeliui į "Gyvūnų pievelės" valdas ir lauks Jūsų pasiruošusios padovanoti tai, ką turi brangiausio- savo meilę!
Pristatau Jums mūsų naują "Ozo" kompanijos narę- katytę Dzūkę. Tiesą sakant Dzūkė nauja tik šioje kompanijoje, prieš tai ji metus gyveno "SOS gyvūnų" namelyje, kur dušo kambarėlis tapo jos nuolatine pamėgta vietelė.
Dzūkė pas mus atkeliavo tiesiai nuo Varėnos miškų, praeitą žiemą kai už lango siautė pūgos ir švilpavo žvarbūs vėjai. Neradus vietos savo gimtajame krašte ( Dzūkė miegodavo po balkonais), daili katytė rado prieglobstį pas mus.
Dzūkė ypatingos išvaizdos- tikra gigantė, dailiai nuaugus kaip tikra dzūkijos miškų uogelė. Žmonės aikčioja iš nuostabos, pamatę ją, sako: "Panterą priglaudėt!" Nepaisant savo įspūdingų gabaritų, Dzūkė be galo švelni, mėgstanti dėmesį katytė. Prieglaudėlėje turėjo daug draugų, kaip bebūtų keista- šuniukų. Mėgdavo užsilipt ant triukšmingiausio narvo ir snaust- niekas jos netrikdydavo.
Dabar Dzūkė persikraustė į Ozo "Gyvūnų pievelę" ir nori būt pastebėta. Nors ir visų mylima čia, katytė trokšta jausti, kad turi tikrus- nuolatinius namus ir šeimininkus, kurie visada skubės iš darbo tik pas ją.
Dzūkė skiepyta, nukirmėlinta, sterilizuota- visiškai pasirengusi naujam gyvenimui ir malonioms permainoms.
Dzūkė
Prieš porą dienų į Ozą atkeliavo ir katytė Giza. Tai naminė katytė, išgelbėta nuo savo pačios šeiminkės. Pasireiškus astmai, moteris nusprendė, kad su šia katyte jai "ne pakeliui", todėl ją reikia užmigdyti. Dideliam džiaugsmui, mūsų savanorė sužinojusi šią istoriją, nedvejodama nusprendė pakreipti įvykius kita linkme: taip didžiaakė raina katytė atsidūrė čia- "Gyvūnų pievelėje".
Gizai maždaug 3 metai, ji sterilizuota, paskiepyta ir nukirmėlinta, turi rainą blizgantį kailiuką, beprotiškai gražias ir dideles akis, bei tokio pat didumo širdelę, kuri nors ir patyrusi išdavystę, pasiruošusi pamilti darkart ir patikėti žmogumi iš naujo.
Giza
O štai ir šiandienos naujokė katytė Markizė. Ją atnešė vyras, išvažiuojantis laimės ieškoti svetur, ir negalintis katytės pasiimti drauge.
Markizė dar visai jaunutė- jai maždaug 1 metukai. Katytė labai protinga, išauklėta, tvarkinga. Augus su mažu vaiku, kuris nevengdavo kartais su ja ir ne visai švelniai pažaist, gal ir dėl to Markizė išsiugdė tokį kantrumą, kad nė karto nebuvo ne tik kad niekam įdrėskus, bet net ir užšnypštus. Katytę atidavęs vyras, apibūdina šią gražuolę kaip žmonių nebijančią, gan ramią, bet mėgstančią kompaniją ir žaidimus katę.
Markizutė paskiepyta, nukirmėlinta ir laukia sterilizacijos. Kolkas juodukė labai išsigandus, nes visą gyvenimą praleido šiltuose namučiuose, ir nebendravus su kitom katytėm, todėl gausi "Ozo bendruomenė", ją kolkas šiek tiek trikdo. Tik atkeliavus, Markizė savo didžiulėmis graudžiomis akytėmis spėjo pavergti mūsų širdis. Laikom kumščius, kad ši jauna juodukė susirastų naujus šeimininkus, kurie jos niekada nebepaliktų.
Markizė
Šios ir dar daugiau nuostabių katyčių laukia Jūsų prekybos centre "Oze"- "Gyvūnų pievelėje".
Netrukus pranešiu naujienas apie tai, kas slepiasi ten, kur niekas nemato- "katytės už širmos".
Susipažinkite su dar viena pūkuota "Ozo" karalaite Gafa.
Į "SOS gyvūnų" rankas ši daili katytė pateko prieš mažiau negu mėnesį. Kai kurie mano, kad rainiukai yra patys paprasčiausi katinai, o aš manau, kad rainiai - patys individualiausi katinukai! Niekur nerasit dviejų visiškai vienodo rainumo kačių: kiekvienos kailiuką vagoja išskirtinis raštas, atsineštas į šį pasaulį su gimimo stebuklu.
Viena iš ypatingųjų rainiukių ir katytė Gafa. Istorija jos taip pat neeilinė: butą nuomojęsi žmonės augino šią gražuolę iki tol, kol išsikraustė... Matyt, nusprendę, kad neturės kur dėti katytės, pasirinko lengviausią išeitį - paliko ją balkone. Tikrieji buto savininkai, radę katytę, negalėjo atsistebėti nuomininkų neatsakingumu. Pagailo jiems pūkuotukės, tad kol galimybės leido, ja rūpinosi ir maitino. Tačiau susiklostė tokia situacija, kad šie žmonės ilgiau nebegalėjo rūpintis katyte. Buto savininkai ją paskiepijo ir atnešė mums.
Gafa be galo draugiška tiek su žmonėmis, tiek su kitais gyvūnais, nuolat reikalauja dėmesio, o kai jo nesusilaukia iš katyčių-kaimynių, žaidžia viena. Katytė dar jaunutė, maždaug 9 mėnesių, paskiepyta ir nukirmėlinta. Pasipuošusi dailiu rožiniu antkakliuku kaip tikra princesytė, nekantriai žvalgosi pro "Gyvūnų pievelės" namuko langus ir laukia tų, kurie galėtų ją pavadinti vienintele.
Buvo laikas, kai ši smulkutė, švelni ir rami katytė turėjo šiltus namučius, kuriuose jautėsi saugi. Turėjo ji ir mylinčius šeimininkus, minkštą guoliuką, o svarbiausia - šiltas rankas, ant kurių, kada tik panorėjusi, galėdavo susirangyti ir murkt... murkt... murkt...
Ši katytė vardu Sagutė. Ji turėjo ir nepaprastai gerą draugę - kalytę Kirą, su kuria leisdavo dieneles savo, rodos, nepajudinamoje tvirtovėje. Tačiau vieną dieną įvyko nelaimė, kurios Sagutė su Kira iki šiol negali suvokti... Mirė šeimininkai - žmonės, kurie mažiesiems keturkojams buvo patys geriausi pasaulyje, o jų rankos, rodės, pačios šilčiausios ir duodamas maistukas pats skaniausias.
Sagutės ir Kiros sielvartą pastebėjo geraširdžiai kaimynai, kurie laikinai priglaudė nelaimėles. Kaimynai pasitaikė puikūs žmonės: rūpinosi, prižiūrėjo, maitino abi našlaitėles tiek, kiek tik galėjo, o prieš atiduodami mažyles į "SOS gyvūnų" rankas dar juos ir paskiepijo.
Dabar dviejų draugių keliai, kaip bebūtų graudu, išsiskyrė: švelnioji Sagutė atkeliavo į "Ozo" gyvūnų pievelę, na, o kalytė Kira liko "SOS gyvūnų" namelyje. Sagutė tyliai kenčia savo mažytėje širdelėje dar vieną išsiskyrimą. Bet su viltimi vis nedrąsiai dairosi ir kažkur viduje taip tikisi sulaukti šanso... Dar vieno šanso, kuris reikštų meilę, gyvenimą ir užmarštį tų įvykių, kurie įskaudino.
Nors Sagutės patirtis tarsi nemažo katino, katytė dar visiškai jaunutė - maždaug 7 mėnesių. Ši elegantiška ir kukli katytė yra nepaprastas švelnumo įsikūnijimas. Ji ramutė, nepadykusi, tvarkinga, o kadangi augusi su šuniuku, jų visai nebijo - šunys jos draugai. Su savo narvelio kaimynėmis Sagutė į kivirčus irgi nelenda, problemas sprendžia oriai pasitraukdama. Jai patinka gulėti vienai, patinka gulėti ir ant kelių, patinka ir šalia kitos katytės.
Šiuo metu Sagutė dar negali visiškai atsiskleisti, nes liūdi, ilgisi namučių, draugės Kiros, bando priprasti ir greičiau atsigauti, todėl katytei labai reikalingi atjaučiantys ir kantrūs šeimininkai, kurie jai suteiktų namučius ir parodytų tokią meilę, nuo kurios akys vėl suspindėtų iš džiaugsmo. Ateityje Sagutės laukia dar ilgas ilgas gyvenimas, kurį ji nusipelnė praleisti murkdama šeimininkui į ausį, laukdama jo grįžtančio iš darbo, o vasarą besišildydama saulutės spinduliuose. Ji nusipelnė žiūrėti į pavojus iš toli, kai tupi ant savos palangės, ir jausti už nugaros dvi tvirtas rankas, kurios niekada neleis jos niekam nuskriausti.
Širdingiausi linkėjimai kalytei Kirai nuo draugės Sagutės.
Ne veltui sekmadienis laikomas šventine savaitės diena! Besibaigiant “Kaziukui” ir šviečiant jau šildančiai pavasario saulutei, trys pūkuoti stebuklai šiąnakt murkė savo šiltuose (pačiuose tikriausiuose!) namučiuose.
Vakar laimė nusišypsojo net trims "Ozo" Gyvūnų pievelės gyventojams! Pirmasis laimę atrado ir savo šokoladiniu žavesiu naujus šeiminkus pakerėjo jaunas katinukas, vardu Stebukliukas. Galbūt vardas prisidėjo prie šio gracingo gražuolio laimės, ir Stebukliukui neteko ilgai laukti savo stebuklo. O tas stebuklas buvo geraširdė ponia Natalija su savo dukryte, kurias iš karto patraukė neapsakomas šio katinuko grožis ir meilumas.
Stebukliukas - dar jaunas katinas: drąsus, žaismingas ir draugiškas. Tik atsidūręs savo naujosios šeimininkės rankose, pasijuto kaip namuose: glaustėsi, meilinosi, reikalavo dėmesio, o pilnos smalsumo akytės jau laukė, dairėsi, nekantravo atsisveikinti su "Ozu" ir keliauti į savo tikruosius namučius.
Beje, ar nepastebėjote, kaip Natalijos dukrytė su Stebukliuku tinka vienas kitam? Galbūt taip ir atsiranda tas stiprus nematomas ryšys...
Sėkmės Natalijai su dukrele ir mažuoju Stebukliuku!
Ar pamenate katytę Šiaurę iš Šiaurės miestelio? Jei ne, jos istoriją galite paskaityti čia:
Ši nuostabaus grožio katytė, kadaise gyvenusi prie vienos Šiaurės miestelio smuklės, dabar savo minkštas letenėles šildosi "Ozo" gyvūnų pievelėje. Dar gyvendama lauke, katytė Šiaurė buvo tikra šiaurietė ir turėjo ilgą įvairiaspalvį kailiuką. Deja, jis nedaug grožio jai teikė, o ir sušildyti negalėjo: lauko sąlygomis neprižiūrimas kailis virto neiššukuojamų kaltūnų galybe. Šiaurei patekus pas "SOS gyvūnus", pirma buvo nuodugniai pasirūpinta jos sveikatėle, o vėliau "grožio ekspertai" nusprendė: ši gražuolė neapsieis be ekstremalių pokyčių!
Ir ką jūs manote? po grožio procedūrų katytė Šiaurė virto... šiauriniu liūtuku!:)
Kaip pavasaris po truputį pradeda belstis į mūsų duris, taip kačiukai vis nepaliaujamai krebždena savo minkštom pėdutėm į „Ozo“ narvelių duris! Pristatau Jums šio savaitgalio „Ozo“ puošmeną ir mūsų širdžių džiaugsmelį - katytę Voną! (Jos pristatymą galite rasti čia
Vona šiuo metu yra vienintelis „Ozo“ gyvūnų pievelės "vaikutis", tad visi savanoriai tūpčioja aplink mažylę ir lepina skaniais konservukais ir dėmesiu, kaip tikrą kūdikį. O Vonutė atsidėkodama lepina mūsų akis juokingais žaidimais, o rankas- smulkiais nagučių įdrėskimais:)
Vonai maždaug 5 mėnesiai, katytė nors ir be akytės, puikiai orientuojasi, yra visiškai sveika ir be galo žaisminga, noriai bendrauja, apetitu nesiskundžia ir gal jau šimtą kartų spėjo išgirst komplimentą, kad kaip du vandens lašai yra panaši į katytę iš "wiskas" reklamos:)
Visu savo ilgumu, platumu ir gražumu Jums prisistato kačiukas Kaimietukas!
Šio katino vardas anaiptol nereiškia, kad jis yra nevikrus, negrakštus ar netvarkingas. Matyt, katinukas tokį vardą gavo visų pirma dėl to, kad visą laiką gyveno šalia sodybos, ir ekstremalios gyvenimo sąlygos užaugino tvirtą, drūtą ir stambų katiną.
Dabar Kaimietukui maždaug 1 metai (nors pagal savo amžių jis atrodo įspūdingai didelis). Prie sodybos katinas gyveno ne vienas - su savo sesute, todėl ir naktys nebuvo labai šaltos, o ir dienos neslinko liūdnai - buvo kupinos žaidimų ir išdaigų.
Deja, atsitiko nelaimė. Kaimietuko sesutė iškeliavo į amžinos "vaivorykštės šalį", o rainas katinukas liko vienas ir liūdnas, netekęs savo mieliausios žaidimų draugės.
Bet Kaimietukui laikas baigti gedėti ir metas keliauti pas naujus šeimininkus - taip nusprendusi "SOS gyvūnų" komanda atsivežė šį dičkį į "Ozą", kur jis drauge su kitomis likimo draugėmis ir draugais lauks laimingos dienos.
Kaimietukas puikiai sutaria su kitomis katytėmis, yra ypač švelnus žmogui, nesislapsto, bendrauja, murkia, glaustosi, noriai žaidžia, yra be galo socialus ir drąsus. Jis jau paskiepytas, iškastruotas ir laukia naujų šeimininkų...
Norime su visais pasidžiaugti, kad ši vasario 1-oji, buvo ne tik paskutinio žiemos mėnesio pirma diena, ne tik paprasčiausias pirmadienis, o labai didelė šventė- "Sos gyvūnų" organizacijos dviejų metų gimtadienis!
Tą snieguotą vakarą, šios nuostabios progos paminėti, sugužėjome į jaukius Ilonos ir Andriaus namus- pas žmones be kurių šios sukakties, ko gero, niekada ir nebūtų buvę.
Smagu dar ir tai, kad gimimo dienos šventimą suderinom su įdomiu ir prasmingu seminaru, kurio metu mes, savanoriai, mokėmės buvimo tvirta komanda pagrindų ir daug svarbių dalykų, kurie susiję su mūsų veikla "sos gyvūnuose". Tad mūsų vakaras prasidėjo nuo smagių žaidimų, artimesnio susipažinimo ir ateities vizijų kūrimo:)
Po seminaro prasidėjo vaišės, linksmybės, visų metų aptarimas ir įvertinimas bei žinoma dideli užmojai ir planai. Mes visi drauge su Jumis be galo džiaugiamės, kad Jūs padėjote mums išgelbėti ir surasti namus daugiau nei 1000 gyvūnų, kurių būtų laukusi liūdna lemtis, taip pat visa "Sos gyvūnų" organizacija iš visos širdies dėkoja geros valios žmonėms aukojusiems 2proc. GPM ir teikusiems bet kokią kitą paramą, kurios dėka daug gyvūnų įveikė sunkias ligas, miegojo šiltai, valgė kokybišką maistelį, buvo paskiepyti, sterilizuoti, kastruoti, gavo vitaminų, skanėstų, buvo kokybiškai prižiūrimi, turėjo galimybę greičiau susirasti šiltus namus.
Na ir žinoma ne ką mažiau svarbi mūsų vakaro tema buvo- "Sos gyvūnų" veikla ateityje ir naujosios prieglaudos statybos. Visi vakaro tostai skambėjo už švarią ir patogią naują prieglaudą, už išgelbėtus gyvūnus, už vilties suteikimą ir už tai, kad ateityje gyvūnų, kuriuos reikėtų gelbėti būtų kuo mažiau, o tai reikštų sveikstantį mūsų žmonių požiūrį.
Tad štai koks tas buvo "Sos gyvūnų" dviejų metų gimtadienis- su naujom viltim ir atvirom širdim:)
