Kodėl Reksas? Todėl, kad gyvenime neinu lengvu keliu, todėl, kad tikiu, jog viskas vyksta taip, kaip reikia, kad tobulėtume ir keistumėmės.
Noriu šuns. Kokio? Didelio, tinkamo gyventi lauke ir sargauti privačioje valdoje. Tad apklausinėju pažįstamus ir negavus jokios informacijos, paieškų imuosi internete. Emigracija. Juk tiek emigruojančių savo keturkojus augintinius linkę atiduoti/parduoti. Deja – nieko. Atkakliai kelias savaites ieškojau ir klaidžiojau ir gyvūnų prieglaudų internetiniuose puslapiuose. Ech, mieli snukučiai, gražučiai...bet jų fotografijose nematau to, to šunelio akių, nejaučiu ryšio. Ir štai pamatau Reksą. Tada bandau grįžti prie darbų, bet nesėkmingai. Visur mane persekioja tos žvitrios akys ir stačios ausytės, laputės kailis ir voljero tvora. Žinau, jog negaliu skubėti. Turiu nurimti. Čia kaip įsimylėjimas – nematau viso vaizdo tik tai ką noriu.
Palaukiu beveik savaitę. Susiruošiu skambinti, bet suprantu, jog vėlu. Parašyta, kad skambinti tik skubiu atveju. Nusprendžiu, jog jei jis mano šuo, tai naktis nieko nepakeis. Rytą skambinu nurodytu numeriu. Reik suvokti gautą informaciją ir apsispręsti. Šuo agresyvus ir nepasitikintis žmonėmis. Tektų vežti virš šimto kilometrų. Neaišku kaip jis reaguos į šią kelionę. Taip bemąstant gaunu žinių iš prieglaudos – Reksą atvežtų juo prieglaudoje besirūpinantys žmonės. Suprantu, jog baimintis dėl Rekso kelionės nebelieka pagrindo. Po poros dienų apsisprendžiu – Reksui reikia namų, o man jo. Abu su sunkiais charakteriais puikiai sutarsime.
Kalbėti apie darbą ir kitą veiklą iki Rekso kelionės būtų sunku – nevyko nieko. Vien laukimas. Tokių ilgų dienų seniai neturėjau. Pagaliau. Pirmas įspūdis? Koks judrumas ir gražumas laputės! Iš tiesų tas kailis ir jo elgsena primena lapės. Oj čia tikras lapinas. Tad Marina jį pririšo prie būdos, o jis vargu ar tai ir pastebėjo, nes vis domėjosi nauja teritorija. Balso įvairumas – nuo cypimo, kaukimo iki galingo lojimo, kad net šiurpuliukai per kūną nuėjo. Greitai teko atsisveikinti Reksui su juo susidraugauti spėjusiais žmonėmis. Nepamenu ir aš ar net spėjau jiems padėkoti... išskubėjo atgal į Vilnių – juk jų laukė globos namuose dar apie 30 beglobių. Ačiū už Reksą, už tą įstabų charakteringą lapiną ir už tą gerą darbą, kurį atliekate.
Automobiliui išvykus iš kiemo Reksas ilgesingai porą valandų stūgavo, vėliau nurimo ir visą naktį praleido ramiai. Pirmomis dienomis buvo visko...bet aš jau žinojau mūsų sunkūs charakteriai suderinami. Tad viskas su laiku. Kalbant apie maistą tai buvau nustebinta. Reksas be jokių problemų mito tik kaulais ir blynais. Košės per dieną suėsdavo tiek, kad mano katinas jos daugiau įveikdavo vien pusryčiams. Sunerimau. Bet pokalbis su Marina nuramino. Jis ir prieglaudoje daug neėdė. Visgi po keturių dienų atsirado apetitas. Šiandien jau ėda kaip ir priklauso dideliam, judriam šuniui. Pažino ir duonos skonį, ir bulvių neatsisako.
Prie būdos jis buvo pririštas su ankstesniu antkakliu. Bet jo laukė naujas. Buvo užduotis jį uždėti išsaugant sveikas kūno dalis. Tad vyko kelias dienas žaidimas. Susipažinimas su antkakliu ir kiti teigiamo motyvavimo, skatinimo žaidimai. Iš tiesų sudėtinga, kadangi Reksui dar nesu įdomus žmogus ir dėmesį jis koncentruoja neilgą laiką. Visgi lengviau nei tikėjaus antkaklis buvo ant jo kaklo per savaitę laiko. Laimei, aš prie jo neprisegiau grandinės, nes jis jau būtų laisvas. Akivaizdu, jog antkaklis jam patinka, kol jis nejaučia tempimo. Vos tik jį pajutęs, pašokinėja ir antkaklis jau guli ant žemės. Tad dabar ant jo kaklo du antkakliai, vienas su grandine, o kitas naudojamas tik su pavadėliu. Pamažu pratinu elgtis gražiai. O tas pratinimas tai būtų lengvesnis, jei iš karto būčiau supratus – pavadėliai jokiu būdu negali būti iš medžiagos – jam reikia grandininių/metalinių. Tik tada jis vaikšto – kitaip įsikanda pavadį ir nė iš vietos. O taip erzintis jam negalima.
Dabar apie pasivaikščiojimus. Vaikščioti su šunimi esu linkusi tik su antsnukiu. Tai dėl savo, kitų žmonių bei gyvūnų saugumo. O antsnukis tai ne antkaklis – savaitės nepakako. Visgi pasirodo Kalėdinis stebuklas įvyko. Per Kalėdas jis tiesiog išvydęs jį atsisėdo ir kantriai laukė kol jį uždėjau. Pažadus reikia tesėti? Taip. Vadinasi einame pasivaikščioti. Tad beprotiška dovana Reksui ir man Kalėdų rytą – jis gali į valias palakstyti, o aš turiu kompaniją pasivaikščiojimams.
Reksas pas mane jau daugiau nei mėnuo. Buvo visko (euforijos, baimės, nevilties, šypsenų) ir tikiu visko bus. Žinau tik tai, kad tą žvėriuką – lapinuką labai pamilau su jo visais privalumais ir trūkumais. Suvokiu, jog jam reikės daug laiko pripažinti mane šeimininke ir suprasti. Iki šiol manau pasiekėme neblogo abipusio bendravimo.
Labai žaviuosi jo sargumu. Gerą balsą turi. Akivaizdu, jog keliauti automobiliu jam patiko. Smagūs ir jo rytiniai pasisveikinimai – savo letenom stengiasi mane apsikabinti ir jei tik prarandu budrumą būtinai pirštines numauti. Šoklumas neišpasakytas. Ore suktuką atlieka. Žodžiu asmenybė su charakteriu...tvirtu. Bet aš tikiu, jog maistas ir geras elgesys jį papirks.
Bet ką aš čia rašau. Jūs patyrę ne tiek. Bet žinot, Reksas man vienintelis. Ir kiekviena smulkmena svarbi. Tad ačiū Jums!
Linkiu po Kalėdinį stebuklą kasdien. Būkite dosniai apdovanoti kantrybe, sveikata, atsidavusiais savanoriais, globėjais ir lai visi augintiniai suranda ir būna surasti mylinčių bei atsakingų šeimininkų, linkusių mokytis, mokyti...suteikti galimybę gyventi.
Pagarbiai su dėkingumu ir naujametinėmis nuotaikomis Rekso šeimininkė.
P.S. Linkėjimai nuo Rekso besimokančio priimti dėmesį ir meilę.
Sniegas pati geriausia pramoga, vos eina iš pusnies išprašyti
Detaliau...
