Prisimenu, kaip gulėdavau savo Žmogui ant kelių, prisimenu, kaip mėgdavome kartu skaityti knygą, prisimenu, kai iš parduotuvės Ji grįždavo ir, nespėjus sudėti produktų į šaldytuvą, nedelsiant traudavo mano mėgstamą dešrytę. Žinojau, kad galiu palaukti, bet man patikdavo Jos laimingas žvilgsnis matant mane lendančią į maišą. Viską viską prisimenu.
Prieš trejus metus su mano mylimu Žmogumi važiavome pas daktarą. Man buvo diagnozuotas gimdos vėžys. Veterinaras pasiūlė su manimi atsisveikinti ir susimokėti priimamajame. Žinoma, jei kalbu šiuo metu su Jumis, tikriausiai suprantate, koks buvo mano Žmogaus sprendimas. Ryžomės operacijai. Mano Žmogus mane dievino, už viską pasaulyje labiausiai! Ji buvo vieniša, turėjo tik mane.
Praėjus metams sužinojome, kad ne tik meilė mus jungia, bet ir ta pati liga.. Mane išoperavo, tikėjau, kad išoperuos ir mano Žmogų. Gyvensime ilgai ir laimingai. Bet pritrūko mano tikėjimo, o gal dar kažko.. Vieną dieną mano Žmogus nebegrįžo. Ir kalta ta liga..
Klausiu savęs, kodėl aš pasveikau? Kodėl negalėjome pasveikti abidvi?!
Mane lanko mano Žmogaus sūnėnas. Pašeria, sutvarko. Kodėl taip nutiko būtent man?
Tupiu ant palangės ir žiūriu į dangų. Kužda švelnus balsas mintyse, kad viskas bus gerai..."
Šyputai septyneri. Ji gyvena Ukmergėje. Katytė visą gyvenimą praleido su vienu žmogumi, tad nepažįstamus prisileidžia labai atsargiai, pamažu. Ji yra nepriklausoma, neįkyri, labai tvarkinga. Ano Šyputą lankančio vienintelio giminaičio, katytė savo šeimininkę labai mylėjo - nenulipo nuo kelių, visur ir visuomet būdavo kartu. Dabar ji apsipranta prie maitintojo, trinasi, net ranką palaižo, bet glostytis nenori. Katytė sterilizuota, netrukus bus paskiepyta.
Ieškome šeimininkų arba globėjų. Negali liūdintis ir kenčiantis gyvūnas gyventi visai vienas. Gali sutrikti psichika. Labai laukiame pagalbos.
Skambinkite: 867336236; 861558898; Rašykite: orinta.valiuniene@gmail.com
Jei bus norinčių paplatinti šį pagalbos prašymą, būsiu labai dėkinga.
