lt

Paaukoti per

Kiti būdai paremti

Apklausa


Iš viso: 733425
Šiandien: + 2561
Naudotojo vardas:

Slaptažodis:


Prisijungti

Pamiršote slaptažodį?
Registruotis

Asmeniniai dienoraščiai

 
 
  • Archyvas

    «   Birželis 2019   »
    P A T K P Š S
              1 2
    3 4 5 6 7 8 9
    10 11 12 13 14 15 16
    17 18 19 20 21 22 23
    24 25 26 27 28 29 30
                 

Ar laikei kada rankose šuns širdį?

Žinoma, ne tikrą. O tą, kuri kupina meilės ir atsidavimo. Ar kada suteikei namus tam, kuris pasauly – vienui vienas? Sakoma, kad namų neturėjusio šuns meilė yra ypatinga, nes apipinta dideliais dėkingumo žiedais. „Draugai per amžius“ – sako šuns akys. Kartu – iki pabaigos. Ar ne dovana būti besąlygiškai mylimam?

Maksas nori rasti tą, kuriam galėtų dovanoti viską. Ir savo daug iškentėjusią širdį, ir didžiulį dėkingumą, kuris peržengia jo pasaulio ribas. Maksas pasiruošęs ir iš anapus grįžti keturkoju angelu sargu, kad atitarnautų Savo Žmogui iki galo, kad tesėtų pažadą – amžinai. Tik tas, kuris kentėjo beveik visą gyvenimą, gali suprasti, kokie jausmai užplūsta, vilčiai sušvitus ten, kur jos ieškoti jau pavargai.

Kai buvo mažas, tiesa, Maksas galvojo, kad turi Savo Žmogų – jis per miglą mena jo balsą, jo akis. Ir skausmą, kai Jo Žmogus vieną dieną atvežė Maksą į purvinus garažus ir paliko. Apleistas šuo – tai sustingęs laukimas. O gyventi visgi reikia, todėl Maksas buvo dėkingas tiems, kuriems pagailo jo. Pagailo tiek, kad sukaltų būdą ir atneštų buizos. Bet ne tiek, kad pasakytų pačius svarbiausius Maksui žodžius: „Na, eikš čia, einam namo“.

Negirdint tų žodžių, prabėgo dešimt metų. Dešimt metų be savo sauso minkšto guolio. Dešimt metų be kasdienio žinojimo – šiandien ir vėl gausiu valgyt. Be savo namų. Be Savo Žmogaus, kuris tave visada parsives į šilumą iš lietaus, kuris visada bus ten, kai pabėgėjęs atsisuksi, kuris nusišypsos ir tau pasakys – „Geras šuo“.

Maksas susitaikė su savo vienatve. Tačiau kartais šuniška širdis išdavikiškai suvirpėdavo, ir jis nesusilaikęs bėgdavo paskui išeinančius žmones, tikėdamas, jog jie supras – aš su jumis, aš būsiu geras, paimkite mane drauge, prašau. Jis bandydavo lipti į mašinas, nes matė, kaip jose už langų išdidžiai sėdi kiti keturkojai. Jis žinojo – jie važiuoja namo. Namo norėjo ir jis.

Maksas vis dar ieško tų, kuriems prie kojų galėtų padėti savo didelę šunišką širdį. Kurie suprastų, koks ištvermingas, koks stiprus ir geras šuo jis yra. Kuriuos jis galėtų išmokyti – gyvenime svarbiausia atsilaikyti. Ir atleisti.
_________________________________________________________________________________________________________

10.jpg9.jpg1.jpg3.jpg4.jpg5.jpg6.jpg7.jpg8.jpgŠunelį iš garažų išgelbėję savanoriai surado laikiną globą – vietą, kur jo laikas labai ribotas. Jis išsigydė sunkaus gyvenimo „padovanotas“ ligas, yra švarus, tvarkingai moka eiti į lauką, nereikalauja daug dėmesio. Yra vidutinio dydžio (apie 30 kg), neišrankus maistui, lengvai auklėjamas, sutaria su dauguma gyvūnų. Norintys suteikti Maksui namus, prašome skambinti telefonu 8 681 52432 (Deividas) arba 8 611 99440 (Ieva).

Kaip ištrūkti iš ten, kur tavęs niekas nenori?

Ar žinote tą jausmą, kai esi kažkur, ir jauti, kad kiti nenori, jog ten būtum? Arba esi priverstas leisti laiką su kompanija, kuriems nepatinki? Kurie norėtų, kad dingtum, viduje siunčia tave tolyn, tačiau tu vistiek esi priverstas su jais būti. Trūkus kantrybei, susirinksi savo daiktus, orumą, savigarbą ir, trenkęs durim, išeisi. Kaipgi būti su tais, kurie nenori, kad būtum?

O ką daryti, jei vieninteliai daiktai, kuriuos turi – iš to, tavęs nemylinčio, malonės numestas dubenėlis su kaulu, jei orumas ir savigarba – tau nesuprantamos sąvokos, nes moki tik mylėt, paklust ir tarnauti. Jei kažkam esi tik šuo, kuriuo trokštama nusikratyti, o vežti miškan neleidžia moralės trupiniai, kurių nė iš tolo neužtenka jo pamilti.

Marsas nežino ir nesupranta, kodėl jo nemyli. Atkeliavęs iš prieglaudos, jis tikėjosi naujos pradžios, namų, kuriuos galės saugoti, žmonių, kuriems galės visa siela atsiduoti. Deja, suveikus medžioklės instinktams ir papjovus keletą vištų, jis buvo nutrenktas į voljerą, o visa meilė ir priežiūra atiduota greit sodybon atsivežtam jaunesniam ir, matomai, geresniam Marso pakaitalui – nė pusmečio neturinčiai vilkšunio mišrūnei.

„Greičiau pasiimkit tą šunį, mes jo nebenorim“ – taip greitai suskambo Marso naujo gyvenimo pradžia. „Šeimininkams“ sutikus palaukti, kol savanoriai sugalvos, ką daryti ir kur padėti šį nemažą keturkojį, šuo savo dienas leidžia visų užmirštame voljere. Tik priėjus šoka ant tvoros, ištroškęs dėmesio, paglostymo, gero žodžio... ko nors! Kodėl manęs nemyli? Kodėl myli ją? Kodėl glosto ją, kodėl žaidžia su ja, o ne su manim? Kuo aš blogas?

Niekuo, Marsai. Tu nuostabus šuo. Tik, kentėjęs beglobio likimą, savo gyvenimą susiejai su tais, kurie tavęs neverti. Tu nieko blogo nepadarei. Blogi yra tie, kurie nesupranta, kad, priėmęs keturkojį į namus, įsipareigoji jį mylėti, jam padėti, jį suprasti. O ne greit pakeist kitu – kaip keistumei batus ar švarką.

Padėkite surasti Marsui tokius žmones, kurių jisai nusipelnė. Tai sargus šuo, kuris gali saugoti jūsų namus ar teritoriją, jei tik bus mylimas, gaus jūsų dėmesio ir taps draugu, ne tik darbininku. Marsas gali gyventi ir lauko voljere, jei būda apšiltinta. Kadangi dar yra ganėtinai jaunas, gali būti auklėjamas ir gyventi viduje taip pat.

Šunelis šiuo metu Kalvarijoje, tačiau rimtiems šeimininkams jį atvežtume į bet kurią Lietuvos vietą.

Galinčius kažką pasiūlyti, prašom skambinti telefonais 8 611 99440 (Ieva) ir 8 681 52432 (Deividas).
2.jpg3.jpg1.jpg
Mes visi norime būti mylimi...

 

Sprendimas: The site runs on the 1C-Bitrix       Dizainas: DESS