Vėliau pradėjome domėtis paprastomis, dovanojamomis baltomis katytėmis. Žiūrėjom daug skelbimų, diskutavom, tarėmės. Pasidomėjo ir sužinojo, kad baltos katytės nėra atsparios ligoms ir yra gana savarankiškos, o mes norėjome draugės. Persimetėm prie juodų katyčių skelbimų. Šiek tiek neapsisprendę? Bet mes ir nesiruošėme staiga įsigyti naują draugą. Tai pakankamai atsakingas žingsnis, nes nuo to priklausys ir mūsų ir gyvūno savijauta, gyvenimas, pomėgiai. Palaipsniui perėjom prie skelbimų, kuriuose buvo beglobės katytės. Mums reikia draugo, o ar reikia draugui ypatingų dokumentų ar didelių pinigų, norint jį įsigyti? Ar didelė suma garantuos meilumą, prisirišimą ir draugystę?
Taip bėgo mėnesiai.
Vieną sekamdienį nusprendėme nuvažiuoti į PC Ozą. Užsukome į „SOS gyvūnai“, įsikūrusį PC Ozas. Pirmas narvelis, prie kurio priėjome ir nebenuėjome buvo „švelniosios marmūrinės katytės“, kaip ją pavadino „SOS gyvūnai“ darbuotojai. Ji tiesiog paprasta katytė, trispalvė, kailiukas toks mielai netvarkingas, toks švelnus, akys prisimerkusios, meilumas – neišpasakytas. Jokios agresijos, jokio gailesčio kėlimo, tik švelnumas. Ją pasiėme tą patį vakarą. Manau tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, kai nebekyla abejonių.
Kadangi katytė gyveno lauke, norėjau ją išmaudyti, kad vis tik nebaisu būtų ją glaustyti. Neįtikėtina, tačiau mažoji draugė maudoma tik murkė (o netūrėtų bijoti vandens?), pasitikėjimas manimi buvo visapusiškas. Šiek tiek apdžiovinau, nusinešiau ant sofos ir šukavau pūkuotą kailiuką. Ji tik murkė. Jokių nagų, jokios baimės. Paskui pati sutvarkė kailiuką, kurį neprofisionaliai iššūkavau. Likusią dalį vakaro ji prasnaudė jaukiai susirangiusi ant sofos. Pavadinom ją Buše.
Naktį nesiautėjo, tyliai pavalgė ir ryte laukė mūsų. Ryte jau neišlaikė ir puslytė - tualetu pasirinko vazoną su eglute. Tą dieną grįžau pietų namo, kad pabūčiau su naująją gyventoja, kad nesijaustų palikta. Lipau laiptais ir galvojau, ką rasiu namie? Sudaužytą vazoną? Balas, kakučius, sudrąskytų laikraščių, buvome pasiruošę blogiausiam . Ir ką, grįžau į tvarkingus namus, švariai išvalgytas indelis maisto, jokios netvarkos, tik murkiantis švelnukas ant sofos. Mačiau, kad žaidė su kamuoliuku, kad šiek tiek šniukštinėjo po kampus. Ir vėl meilė ir tik meilė.
Vakare leidom vaistukus. Bušiukė net nekrūptelėjo. Murkė ir atrodė buvo dėkinga, net už durį adatą. Joje tiek švelnumo ir meilės, besąlygiškos ir tik duodančios.
Jaučiasi Bušiukė pas mus jau kaip sava. Atrodo, kad 10 metų gyventume kartu. Ji žaidžia, glaustosi, drybso šalia. Po lygiai dalina dėmesį visiems. Ėda, prausiasi, nebijo vandens, nesibaido staigių garsų ir judesių. Kol kas tai tobula, supratinga draugė, kuriai stengiamės duoti atgal daug šilumos ir dėmesio, nes jo tikrai nusipelnė. Ir mokosi ji greitai – praėjus parai po atsikraustymo ji jau naudojasi savo tualetu. Mums tai didelis pasiekimas.
Ačiū Ilonai už jos rūpestį!
Ačiū už švelniąją marmūrinę Bušiukę!
, tegul žino, kas namie dabar šeimininkas 
