lt

Naujienlaiškis

Naujausia prekė paramos krautuvėlėje




Pereiti į paramos krautuvėlę >

SOS akimirkos

SOS akimirkos
Daugiau nuotraukų

Paaukoti per

Kiti būdai paremti

   

Facebook

 
Iš viso: 3531765
Šiandien: + 39036
Naudotojo vardas:

Slaptažodis:


Prisijungti

Pamiršote slaptažodį?
Registruotis

Naujienos

Kino vakaras ir pokalbis su Albina Griniūte apie „Našlaityną“ / Kinfo  1517 

[2012 12 10]

Eglė Burbaitė

Vakar vakare KINFO visus gero kino mylėtojus sukvietė į nemokamą trumpo metražo dokumentinio filmo „Našlaitynas“ seansą jaukioje „Mint Vinetu“ knygyno aplinkoje. Filmą pristatė ir su žiūrovais bendravo režisierė Albina Griniūtė, prodiuseriai Vygantas Kirejevas, Gajane-Kalatshjan Kirejeva ir operatorius Saulius Lukoševičius. Beglobių bėdoms neabejingi kino vakaro svečiai aukojo keturkojams, kurie antrą šansą gyventi gauna savanoriškoje gyvūnų prieglaudoje „SOS gyvūnai“. Apie šios prieglaudos veiklos pradžią, kuomet ji glaudėsi sename name be jokių patogumų Žalgirio gatvėje, ir pasakoja ,,Našlaitynas“. Tai – pirmasis dokumentinis filmas šia tema Lietuvoje, priverčiantis susimąstyti apie žmogiškumą, kilnią savanorystės idėją ir gyvūnų teises.

Apie ,,Našlaityno“ idėjos gimimą, kūrimo metu įgautą patirtį ir filmo keliones po festivalius kalbinome jo režisierę Albiną Griniūtę.

Kaip jūs sumanėte kurti filmą apie gyvūnų prieglaudą? Kodėl pasirinkote šią temą?

Filmas buvo mano idėja. Turėjau sukurti dokumentinį filmą kaip užduotį studijuodama Baltijos Kino ir medijų mokykloje Taline. Apie ,,SOS gyvūnų“ prieglaudą žinojau jau anksčiau, sekiau jų veiklą internete, nes ten savanoriavo viena mano draugė. Iš aprašymų tai atrodė labai ypatinga vieta, kur per vieną dieną galima patirti visą emocijų spektrą, nuo nevilties iki beveik euforijos. Pamačius prieglaudą gyvai, pasidarė dar įdomiau, nes pati vieta atrodė labai keistai – senas medinis namas miesto vidury. Aplink verda miesto gyvenimas, žmonės pro šalį skuba, o sename name ir jo kieme veikia toks savotiškas „vaikų darželis“ – arti šimto šunų ir kelios juos prižiūrinčios merginos. Su operatoriumi ilgą laiką stebėjom tą gyvenimą, maždaug metus. Filmu norėjosi ne moralizuoti ar graudinti, o tiesiog parodyti tokią vietą kaip fenomeną. Kad kiekvienas galėtų interpretuoti, daryti išvadas ir gal norėtų filmą peržiūrėti ne vieną kartą.

Kokiose festivaliuose filmas jau buvo parodytas, į kuriuos dar keliaus? Kaip juose buvo įvertintas?

Filmas buvo parodytas šių metų „Kino pavasaryje“, kur buvo apdovanotas kaip geriausias lietuviškas debiutas. Paskui su programa „Sidabrinių gervių naktys“ keliavo po Lietuvą, nes buvo nominuotas geriausio trumpametražio dokumentinio filmo apdovanojimui. Taip pat rodytas Jungtinėje Karalystėje, Šefildo dokumentinių filmų festivalyje „Sheffield Doc/Fest“, kur buvo nominuotas geriausio studentiško dokumentinio filmo apdovanojimui. Šefildo festivalis – vienas iš svarbiausių dokumentikos renginių, tai didžiulis festivalis, todėl po jo gavome labai daug kvietimų iš įvairių pasaulio festivalių teikti filmą atrankai: iš Australijos, Singapūro, Čekijos, Kroatijos, Ispanijos, Amerikos. Patys taip pat pildome paraiškas ir siūlome filmą įvairiems festivaliams ir laukiam rezultatų. Neseniai sužinojome, kad žurnalas ,,DOX“ apie Europos dokumentinį kiną įtraukė „Našlaityną“ į sąrašą filmų, į kuriuos verta atkreipti dėmesį. Labai džiaugiamės tokia pradžia.

Kur šį filmą galima pamatyti? Ar jo peržiūra yra (ar bus) prieinama internete?

Dažniausiai yra daroma taip: jeigu filmas siūlomas festivaliams, tai 1-2 metus jis keliauja po festivalius ir tik po to atsiranda internete, nes to pageidauja festivaliai. Taip ir čia. Kita vertus, Lietuvoje kino teatruose jis jau rodytas, todėl netrukus padarysim vieną ar kelis vienkartinius seansus internetu. Apie tai pranešim „Našlaityno“ Facebook paskyroje . Na, o dar vėliau jį jau bus galima pažiūrėti internete bet kada.

Kokią įtaką jums ir kūrybiniai grupei padarė tokios temos filmo kūrimas? Ar keitėsi jūsų požiūris į beglobių gyvūnų problemą?

Pradėjus gilintis į temą, mane šokiravo tai, kokie didžiuliai yra gyvūnų atsikratymo mastai ir kokie neatsakingi, o dažnai ir žiaurūs, yra žmonės. Atrodo, matai juos gatvėje kasdien, bendrauji ir net neįtari, kad tas pats žmogus savo seną nukaršusį šunį nuveža kur nors už miesto ir tiesiog išstumia iš važiuojančios mašinos vidury kelio. Arba mažučius šuniukus gyvus sukrauna į celofaninį maišą, užriša ir išmeta į konteinerį – į prieglaudas neretai tokių žmonės atneša radę. Taip elgiasi gražūs, tvarkingi, gerus automobilius vairuojantys ir iš pažiūros pavyzdiniai piliečiai. Man atrodo, kad tai ženklas, kaip smarkiai visuomenėje trūksta atjautos, paprasčiausio gerumo. Juk kai pagalvoji – šuo yra žmogaus kūrinys. Liūdna, kai gyvūnas prijaukinamas, o kai tampa nebe laukinis ir ima priklausyti nuo žmogaus, juo atsikratoma. Nors būna ir atvirkščiai – kartą būnant prieglaudos kieme, prie vartų priėjo moteriškė, akivaizdžiai benamė. Ilgai stebėjo kieme lakstančius šunis, akys sudrėko nuo ašarų, ir paskui lyg man, lyg sau pačiai sako: „pasiimčiau globoti, bet pati namų neturiu“. Dar pastovėjo truputį ir nuėjo. Filmuojant dokumentiką dažnai būna tokių dalykų – įvyko, nenufilmavai ir viskas, nepasikartos. Taip pat ir savanorės – sutikti tokių žmonių gyvenime yra stebuklas. Darbas pragariškai sunkus, neapmokamas, o jos įdeda į tai visą širdį ir laiką. Panaši nuomonė yra visų mūsų, prisidėjusių prie filmo kūrimo. Kurdami šį filmą tikrai smarkiai praturtėjome – ne materialine prasme, žinoma, o dvasine.

Ačiū jums ir filmo komandai už šį jautrų filmą aktualia beglobių gyvūnų tema.

Tai jau nebe pirma kino renginių gido ir knygyno iniciatyva, siekianti populiarinti lietuvišką kiną ir originalių, nepiratinių filmų mainų tradiciją. Knygyne jau buvo demonstruoti du Arūno Matelio filmai, čia veikia ir „DVD mainų lentyna“, kurioje visi norintys gali palikti peržiūrėtus originalius DVD ir pasiimti jiems dar nematytus filmus. Nuo vakar vakaro čia galima rasti ir dokumentinį filmą „Našlaitynas“.

***

Filmo anonsą rasite „Video apie mus“ skiltyje


Komentarai

Komentaras sėkmingai pridėtas
CAPTCHA