lt

Naujienlaiškis

Naujausia prekė paramos krautuvėlėje




Pereiti į paramos krautuvėlę >

SOS akimirkos

SOS akimirkos
Daugiau nuotraukų

Paaukoti per

Kiti būdai paremti

   

Facebook

 
Iš viso: 2605643
Šiandien: + 14722
Naudotojo vardas:

Slaptažodis:


Prisijungti

Pamiršote slaptažodį?
Registruotis

Naujienos

„Vietų nėra“, arba atsakymas pasipiktinusiems, kodėl negalime priglausti daugiau gyvūnų  1009 

[2009 08 08]

Mūsų dienoraščiuose aprašytos gelbėjimų istorijos, kai pagalbos ranka buvo ištiesta, gali sudaryti klaidinantį įspūdį, kad, radus beglobį gyvūną, tereikia bet kuriuo paros metu paskambinti nurodytu „SOS gyvūnų“ numeriu, ir problema bus akimirksniu išspręsta. Deja, taip nėra, ir būtent dėl tų atvejų, kai nėra sąlygų ir galimybių padėti, kai tenka atsakyti neigiamai, išsakoma daug priekaištų ir net pažadų kreiptis į žiniasklaidą, Briuselį ar Strasbūrą.

Visų besipiktinančių, priekaištaujančių ir nusivylusių norime atsiprašyti ir dar kartą priminti: beglobių gyvūnų yra tikrai daugiau nei vietų mūsų prieglaudėlėje, o pasirinkimas tėra vienas – arba priimti visus ir dalį užmigdyti, kaip kad daro valstybės finansuojami „gyvūnų globos namai“, arba priimti ne visus, bet juos gydyti, globoti ir laukti, kol jiems atsiras nauji šeimininkai. Mums patiems nesmagu, kai į eilinį pagalbos šauksmą tegalime atsakyti „Vietų nėra“, tačiau tokia realybė. Skambučių per dieną sulaukiame apie 50 (iš kurių kai kuriais atvejais prašoma priglausti daugiau kaip vieną gyvūną), o naujų šeimininkų savo globotiniams – vidutiniškai vieno-dviejų per dieną...

Yra žmonių, kurie mums padėjo finansiškai, ir tuomet, kai kurių manymu, į jų skambučius reaguoti PRIVALOME. Bet atkreipkite dėmesį – mes juk nebandome atsikratyti atsakomybės prieš mus remiančius draugus, sakydami „Nebeturime lėšų šiam gyvūnui išlaikyti“, o tik pranešame apie tai, kokia situacija prieglaudoje - „Nėra vietų“. Tai reiškia, kad finansinė parama niekuo dėta, kai tiesiog nebėra nė vieno laisvo kampelio naujam gyvūnui. Mes suprantame, kokie bejėgiai žmonės jaučiasi, kuomet negalime padėti, tačiau lygiai taip pat bejėgiai jaučiamės ir mes – juk mūsų organizacijai dar tik metai, ir per tiek laiko neįmanoma sukaupti pakankamai lėšų normaliai didelei prieglaudai įkurti. Jei tik ji būtų – priimtume daugiau, atsakytume „taip“ dar dažniau, nei dabar... Jei tik galėtume, mes išgelbėtume visus 20 000, kurie per metus užmigdomi šungaudžių įstaigose, ir dar tiek pat, kurie liko gatvėse. Tačiau mūsų dabartinėmis sąlygomis vienu metu galime globoti tik 150 gyvūnų...

Žmonių parama naudojama jau esančių gyvūnų gydymui, sterilizacijai ir esamų patalpų nuomai (beje, už tokią kainą mes turime tikrai fantastišką variantą ploto atžvilgiu). Praėjusių metų 2% nuo GPM parama buvo panaudota SOS gyvūnų nameliui įsigyti ir įrengti. Tai leidžia mums be papildomų nuomos išlaidų glausti dar apie 50 kačių. Ir būtent tam, kad ateityje galėtume priglausti dar daugiau gyvūnų – mes prašome ir toliau mums padėti, skirti 2% nuo GPM paramą, kuri bus panaudota didelės prieglaudos statyboms. Mes, kaip ir jūs, norime dažniau atsakyti į pagalbos šauksmą „taip“, tačiau tam reikia laiko, o mes įsikūrėme vos prieš pusantrų metų. Visos užsienio gyvūnų prieglaudos, kurias matote per televizorių – išties pavyzdys mums, tačiau nereikia pamiršti, kad jos gyvuoja jau ne pirmą dešimtį metų, ir tikrai taip neatrodė pirmaisiais savo egzistavimo metais. Jas finansuoja ne tik fiziniai asmenys, bet ir valstybė – daugelis jų bendradarbiauja su specialiais gyvūnų apsaugos padaliniais policijoje. Tuo tarpu „SOS gyvūnus“ kol kas remia tik pavieniai privatūs asmenys, o Vilniaus miesto savivaldybė virš 50 000 litų kas mėnesį skiria „gyvūnų globos namams“, kurie priima visus gyvūnus, bet daugiau kaip 90% jų sunaikina praėjus dviems savaitėms.

Kiti mums prikiša – „jūs tuo užsiimat, o ne paprasti žmonės, jūs gaunate paramą, tai jūsų darbas, todėl PRIVALOTE priglausti“. Galbūt ir susidaro įspūdis, kad mes, būdami organizacija – jau ne paprasti žmonės. Bet norėtume pabrėžti – maža to, kad esame paprasti žmonės, mes už savo darbą šioje organizacijoje negauname atlyginimo. Mes tiesiog norime padėti gyvūnams ir tai darome tiek, kiek leidžia galimybės. Mūsų noras – tai ne įsipareigojimas priimti visus beglobius gyvūnus, mūsų noras – tai reali pagalba tiems, kam galime padėti. Daugelis mūsų savanorių dirba, mokosi, turi šeimas ir daugybę kitų rūpesčių. Tačiau jie randa laiko rūpintis prieglaudos gyvūnais, vežioja juos savo asmeniniais automobiliais ir savo sąskaita tada, kai gali – po darbo arba paskaitų. Kai kurie netgi atsisako atostogų, nes jeigu šeima, išvykdama atostogauti, gali palikti augintinį draugams arba šunų viešbutyje, tai visos prieglaudos juk niekam nepaliksi. Šie savanoriai aukojasi vardan išgelbėtų gyvūnų kiek tik gali, tačiau tai ne garantas, kad jie gali padėti visiems. Jūsų finansinė parama – tai tik garantas, kad turėsime kaip apmokėti sąskaitas už patalpų nuomą ir to kiekio gyvūnų, kurį galime globoti, gydymą ir operacijas. Ji neužtikrina, kad mūsų savanoriai dirbtų visą parą (yra ir tokių, kurie nesikuklina paskambinti ir reikalauti atvykti vidury nakties!) ir kad būtų vietos priglausti naują gyvūną...

Dar vienas momentas – jei tik žinotume, kad visi atkeliaujantys gyvūnai sveiki, būtų kur kas paprasčiau. Tačiau prieglaudos realybė kitokia – čia patenka gyvūnai su nežinoma praeitimi, daugelis iš jų niekada neskiepyti ir nešiojantys ligas. Kuo daugiau gyvūnų, tuo sunkiau juos izoliuoti. O tokiu atveju net iš pažiūros sveiki gyvūnai gali apkrėsti mirtinu virusu kitus (tai ypač pavojinga neskiepytiems mažyliams), ir tuomet prieglaudoje žūtų nemažai globotinių – mums toks scenarijus prilygsta katastrofai... Tik dėl šios priežasties, t.y. siekiant išvengti užkrato, visų, besikreipiančių pagalbos, prašoma, jei įmanoma, atvežti jau paskiepytus ar bent apžiūrėtus veterinaro gyvūnus. Jei žmogus negali pats prisidėti finansiškai prie gyvūno gelbėjimo, už veterinarų paslaugas sumoka „SOS gyvūnai“.

Galiausiai norėtume pakviesti visus, kuriems vis tiek sunku patikėti tuo, ką rašome, apsilankyti mūsų prieglaudėlėje patogiu metu ir pažiūrėti, kaip gyvena gyvūnai ir kiek darbo tenka savanoriams, kurie už tai negauna jokio atlyginimo... Pasiklausyti, kaip dažnai skamba telefonas ir kiek daug prašymų padėti (ką jūs atsakytumėte jiems?)... Pažvelgti į akis jau išgelbėtiems gyvūnams ir pamąstyti, ar tikrai kuris nors iš jų buvo mažiau vertas pagalbos nei tas, kuriam mes atsakėme „Ne“?..


Komentarai

Komentaras sėkmingai pridėtas
CAPTCHA